Διδαχὴ - Viešpaties mokymas, kurį dvylika apaštalų perdavė pagonių tautoms
Ortodoksų krikščionybė turi du tikėjimo šaltinius - Šventąjį Raštą ir Šventąjį Palikimą (Tradiciją, gr. Ier. Paradosi, slav. Predanie). Šventojo Rašto kanonas pats savaime yra Šventojo Palikimo dalis, nes jo kanoną nustatė Bažnyčios Tėvai, t.y. iškilūs tikėjimo didvyriai, iš kurių mokėsi Bažnyčia.
Šventasis Palikimas, pasakius abstrakčiai, yra Šventosios Dvasios gyvenimas Bažnyčioje. Pasakius griežtai moksliškai, tai yra Jėzaus Kristaus ir Apaštalų mokymas, aiškinamas per žinias apie ankstyvąją krikščionybę. Logika čia tokia: kas geriausiai žinojo, ką turėjo omenyje apaštalai, kalbėdami apie kunigystę ar vyskupystę? Turbūt tiesioginiai apaštalų mokiniai. O kas geriausiai žinojo apie tai, ką rašė jie? Jų mokiniai.
Galų gale, kas geriausiai žino, kodėl vienos knygos pateko į Naujojo Testamento kanoną, o kitos ne? Žinoma, Bažnyčios Tėvai, t.y. tie žmonės, kurie tą kanoną sudarė.
Tokiu būdu Šventasis Palikimas, o gal net geriau būtų versti Paveldas, yra visa ankstyvosios Bažnyčios praktika, neapsiribojanti rašytiniais šaltiniais. Kaip žinia, daugelis krikščionių ortodoksų praktikų - pavyzdžiui, kunigystės laikymas sakramentu, išpažinties atlikimas klausant kunigui ir t.t.. - nėra aprašytos Šventajame Rašte. Tačiau iš kur mes žinome, kad tai yra sakramentai? Iš to, kad istoriniai šaltiniai mums liudija apie tai, kad šias praktikas sakramentais laikė tiek Apaštalai, tiek jų mokiniai, tiek mokinių mokiniai. Juk tuo metu, kai veikė Apaštalai ir jų mokiniai Naujojo Testamento kanonas dar iš viso neegzistavo!
Kaip žinia, tarp Bažnyčios Tėvų yra ir eretikų, pavyzdžiui, Origenas ar Tertulijanas. Šie žmonės, nors iš esmės mokė neteisingai, yra brangūs Bažnyčiai, nes praturtino Bažnyčią tam tikromis savo įžvalgomis ir net savo neteisumu padėjo išplėsti Bažnyčios mokymą.
Kadangi Ortodoksų Bažnyčia remiasi Apaštalų mokslu, tai joje niekada neįvedamos naujos dogmos. Visos šiandien egzistuojančios dogmos Ortodoksų Bažnyčioje buvo suformuluotos iki VIII amžiaus Visuotiniuose Bažnyčios susirinkimuose. Tie susirinkimai tik deklaratyviai patvirtindavo tai, ką mokė Apaštalai, pasmerkdami bandymus peržiūrėti Bažnyčios mokymą arba įvesti jame naujovių. Ortodoksų tikėjimo pagrindą sudaro Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo simbolis. Pirmame Visuotiniame Bažnyčios susirinkime, Nikėjoje, susirinkusieji visos Bažnyčios atstovai nuo Galijos iki Antiochijos išpažino savo tikėjimą raštišku pavidalu, pasmerkdami įvairius eretikus, bandžiusius šį tikėjimą keisti. Tačiau ši deklaracija (Tikėjimo Simbolis) buvo antrąsyk patvirtinta Konstantinopolyje, su keliais baigiamaisiais priedais:
Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas
(Tikėjimo simbolis, priimtas Bažnyčios Tėvų Visuotiniame Bažnyčios Susirinkime, Konstantinopolyje, 325 metais)
1. Tikiu Vieną Dievą - Visagalį Tėvą, dangaus ir žemės, viso kas regima ir neregima Kūrėją.Susirinkimo kanonuose Bažnyčios Tėvai rašė:
2. Ir Vieną Viešpatį Jėzų Kristų, Viengimį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo: Šviesą iš Šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo, gimusį, nesukurtą, vienẽsmį su Tėvu - per Jį visa sukurta.
3. Dėl mūsų, žmonių, ir dėl mūsų išganymo nužengusį iš dangaus, ir Šventosios Dvasios veikimu priėmusį kūną iš Mergelės Marijos ir tapusį žmogumi;
4. nukryžiuotą už mus valdant Poncijui Pilotui, ir kentėjusį, ir palaidotą;
5. trečiąją dieną prisikėlusį iš numirusių kaip skélbia Raštai;
6. ir įžengusį į dangų ir sėdintį Tėvo dešinėje.
7. Ir vėl garbėje ateinantį teisti gyvųjų ir mirusiųjų - Jo Karalystė neturės baigos.
8. Ir Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylančią iš Tėvo, kartu su Tėvu ir Sūnumi garbinamą bei šlovinamą, kalbėjusią per pranašus.
9. Vieną, Šventą, Visuotinę ir Apãštalinę Bažnyčią.
10. Išpažįstu vieną Krikštą nuodėmėms atleisti.
11. Laukiu mirusiųjų prisikėlimo
12. ir būsimo amžinojo gyvenimo. Amen.
„Šventieji Tęvai, susirinkę Konstantinopolyje, nusprendė: tegu neatšaukiamas tikėjimo simbolis trijų šimtų aštuoniolikos Tėvų, buvusių susirinkime Nikėjoje, Bitinijoje, bet tebūna jis nepakeistas. Ir tebūna nuo Bažnyčios atskirtos (αναθεματίζομεν) visos erezijos.“ - (1-asis Konstantinopolio susirinkimo nutarimas)Trečiame Visuotiniame Susirinkime dar kartą patvirtinta:
„Tebūna uždrausta kam nors tarti, rašyti ar kurti skirtingą (ἑτέραν) Tikėjimo Išpažinimą negu tas, kurį paskelbė Šventieji Tėvai, susirinkę su Šventąją Dvasia Nikėjoje. Tie, kas drįs kurti kitokį išpažinimą [...], tebūna atskirti nuo Bažnyčios.“ - (7-asis Efeso susirinkimo nutarimas)Krikščionys, išpažįstantys kitokį tikėjimo išpažinimą, ortodoksų yra vadinami „heterodoksais“ („kitatikiais“). Tikėjimo išpažinimo svarbą liudija tai, kaip ortodoksai saugo jo sakralumą.
Iki šiol Bažnyčioje išlikusi tradicija prieš išpažįstant savo tikėjimą liepti išeiti visiems nekrikštytiems žmonėms. Šioje liturgijos dalyje kunigas sako susirinkusiesiems: „Visi katekumenai išeikite! Katekumenai išeikite! Visi katekumenai išeikite! Te nė vienas katekumenų nepasilieka!“. Dar pasimeldus kunigas sako: „Mylėkime vienas kitą, kad viena mintimi galėtume išpažinti“ giedantieji atsako: „Tėvą ir Sūnų, ir Šventąją Dvasią - Vienesmę ir Nedalomą Trejybę“. Po šios akimirkos visi susirinkusieji ima giedoti Nikėjos-Konstantinopolio Tikėjimo Simbolį.
Senovėje šį išpažinimą buvo draudžiama atskleisti bet kam, kas nėra krikštytas. Po šiai dienai mintinai jį mokosi kiekvienas ortodoksas ir kas rytą kartoja rytinėse maldose.
Grįždami prie Šventojo Palikimo, galime kelti klausimą, kuo yra susijusi frazė, jog Šv. Palikimas esąs „Šventosios Dvasios gyvenimas Bažnyčioje“ ir istorikų bei kitų mokslininkų knygose dūlantys duomenys apie ankstyvąją krikščionybę? Tuo, kad visi duomenys įrodo, jog iš esmės Bažnyčios praktika išliko nepakitusi visus du tūkstančius metų.
Taip, kaip šiandien meldžiasi serbai, rusai, bulgarai, graikai meldėsi ir Bizantijos gyventojai, ir Apaštalų mokiniai. Taip, kartais šalia Šv. Palikimo atsiranda „pseudotradicijų“ (tam tikri nekanoniniai veiksmai tampa „papročiu“, kaip kadaise Rusijoje buvo pradėta žegnotis dviem pirštais), tačiau vietinių Bažnyčių sinodai periodiškai „valo“ Bažnyčią nuo tokių dalykų ir jos mokymas išlieka nepakitęs.
Įrodymai, kad ankstyvoji krikščionybė buvo būtent tokia, kartais ateina iš netikėčiausių šaltinių. Pavyzdžiui, ortodoksai laikosi papročio pasninkauti kiekvieną trečiadienį ir penktadienį (pagal pirmojo amžiaus įvardijimą, tai atitinką senąjį antradienį ir ketvirtadienį). Atrodo, kad tokių dalykų nėra Biblijoje ir šitai yra ortodoksų išmislas.
Tačiau, pavyzdžiui, XIX amžiuje buvo atrastas tekstas, pavadinimu „Didachė“ („Viešpaties mokymas, kurį dvylika apaštalų perdavė pagonių tautoms“). Jis parašytas I mūsų eros amžiuje. Visi mokslininkai sutinka, jog nors ir šio teksto autoriai nėra Apaštalai, matyti, jog tai buvo autentiškas jų mokymas, nes daugelis Bažnyčios Tėvų mini šį dokumentą, o kai kurie buvo įtraukę netgi į Naujojo Testamento kanoną. Tiesa, laikui bėgant dokumentas buvo pamirštas ir prarastas.
Šiame dokumente yra minimas ne tik trečiadienio/penktadienio pasninkas, bet, pavyzdžiui, yra akivaizdi nuorodą į ortodoksų tradiciją kunigams po „Tėve mūsų“ sakyti: „nes tavo yra Karalystė ir galybė ir garbė per amžius“ (šis tekstas taip pat atrandamas Bizantijoje naudotuose Mato Evangelijos rankraščiuose). Kalbant tiksliau, visos „Didachėje“ minimos tradicijos yra išsaugotos Ortodoksų Bažnyčioje. Taip netikėtai rastas senovinis dokumentas, parašytas, greičiausiai, Apaštalų mokinių, įrodo ortodoksinių praktikų teisingumą.
Ir tai tėra vienas iš tūkstančių rašytinių šaltinių, kuris tai patvirtina.
Kartais tokie atradimai į labai nepatogią padėtį pastato visokius Bažnyčios „reformatorius“. Štai Vakaruose katalikams priėmus transubstancijos dogmą (mokymas, kad Eucharistijos metu pasikeičia duonos substancija), Rytuose į tai žiūrėta su dideliu pasipiktinimu. 1500 metų Bažnyčia negirdėjo apie jokią transubstancija - kodėl prireikė šio naujo mokymo? Ir Rytuose buvo atsiradę kunigų, kurie pradėjo kalbėti apie metousia, maniusių, jog ši dogma gali padaryti mokymą „aiškesnį“.
Buvo prieitas konsensas, jog tas, kas nori, žodį metousia gali vartoti, tačiau ne katalikiška prasme ir tai niekada nebus dogma.
Po kelių šimtų metų buvo atrastas šv. Jono Auksaburnio tekstas, kuriame jis moko, jog Eucharistijos metu duona ir vynas yra kartu ir Kristaus kūnas ir kraujas tokiu pačiu būdu, kokiu jis buvo ir žmogus, ir Dievas. T.y. šv. Jonas Auksaburnis teigia, jog Eucharistijos duonoje ir vyne yra dvi prigimtys (physis). Tai tiesiogiai prieštarauja transubstancijos dogmai. Atsakydami į tai, katalikai tekstą paskelbė „abejotino autentiškumo“, o ortodoksai į tai galėjo reaguoti ramiai, nes jie neturėjo ir neturi transubstancijos dogmos.
Žinoma, katalikų ir ortodoksų teologijos santykis yra visiškai kita tema, ar aš čia jos nesiruošiu liesti. Katalikai turi ir kitą šv. Tradicijos sampratą. Tai, ką norėjau pabrėžti, yra Bažnyčios stabilumas, kuris yra pasiektas per tradicinį ortodoksų mokymą apie Šv. Palikimą (Tradiciją). Remiantis vien tiesioginiu Dievo patyrimu ir nepriimant naujų dogmų, išvestų grynai spekuliatyviais samprotavimais, Bažnyčia išliko nepajudinama ir Osmanų imperijos okupacijos, ir bolševikinio ateizmo propagandos laikais.
„Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.“ (Mt 16,17-18)----------------
Didachė. Vertimas į lietuvių kalbą. http://logos-lt.com/images/2/22/Didache.pdf
Didachė graikiškai. http://tvorenia.russportal.ru/index.php?id=saeculum.i_iii.didache03
