Vienuolystė
Vienuolynus galima drąsiai vadinti ortodoksijos pamatu. „Be tikrosios vienuolystės neįsivaizduojama ir tikra Kristaus Bažnyčia“, 1941 metais rašė arkivyskupas Averkijus.
Iš vienos pusės, tai yra Ortodoksų Bažnyčios sociopolitinės nepriklausomybės garantas: vienuoliams, t.y. žmonėms, kuriems jau nebėra svarbu ar jie gyvi ar mirę (nes kūniška mirtis jų nenužudys), joks politinis valdovas negali nurodyti, kaip gyventi ar ko mokyti žmones. Sakoma, jog tapęs (apsikirpęs) vienuoliu pasauliui yra miręs.
Todėl Bizantijoje bet kokie bandymai įvesti cezarepapistines sistemas (kur Bažnyčiai vadovautų imperatorius) neišvengiamai žlugdavo. Bet koks bandymas keisti Ortodoksų Bažnyčios dogmatiką ar kitaip kištis į jos gyvenimą baigdavosi konfrontacija su vienuoliais. O šioje konfrontacijoje jėgos iškart būdavo nelygios, nes vienuolynai, be to, kad jie yra nepriklausomi, neišvengiamai yra ir ortodoksų dvasingumo centrai. Nuo pat vienuolynų atsiradimo jie gausiai dvasiškai maitino pasauliečius, rūpinosi tais, kuriems reikėjo pagalbos, čia, Konstantinopolio vienuolynuose, atsirado ir pirmoji istorijoje visuotinė švietimo sistema ir pirmasis universitetas. Taigi, krikščionys pasauliečiai buvo ir yra dvasiškai priklausomi nuo vienuolynų.
Būti vienuoliu - tai radikaliai atsisakyti bet kokių ryšių su pasauliu ir atsiduoti maldai, bendravimui su Dievu. Vienuolio, kaip ir bet kurio ortodokso tikslas - atkurti savyje per nuodėmę prarastą Dievo atvaizdą ir panašumą. Vienuolystės šaknys yra Apaštalų mokyme, tačiau pilnai ji subrendo III-IV amžiais. Egipte Šv. Antonijus Didysis (251-355) išdalijęs savo turtą iškeliavo į dykumą, jo tikėjimo žygdarbis įkvėpė taip elgtis ir kitus, ir taip atsirado eremitinė vienuolystė. Čia ir kitas šventasis, Pachomijas pradėjo kenobinę - bendruomenių - vienuolystės tradiciją. Dar vėliau susiformavo skitų tradicija, apimanti tiek eremitinę, tiek kenobinę (vienuoliai gyvena atskirai skituose ir tik kartais susirenka bendruomeninėms pamaldoms).
Vienuoliai gali būti atsidėję vien vienuolystei (monachos, nuo monos - vienas) arba būti kunigais-vienuoliais (ieromonachos). Paprastai kunigais paskiriamas tik toks skaičius vienuolių, kiek reikia vienuolyno bažnyčių patarnavimui.
Pagal Bažnyčios kanonus, ortodoksų vyskupai gali būti renkami tik iš vienuolių tarpo. Taip užtikrinamas absoliutus Bažnyčios nepriklausomumas nuo pasaulio. Tuo tarpu, kaip žinia, dvasininkai apskritai gali būti vedę.
 |
| Vienuoliai šalia kitų vienuolių kaukolių. Ortodoksai nebijo mirties, nes tiki amžinuoju gyvenimu ir prisikėlimu iš mirusiųjų. |
Vienuolynuose egzistuoja trys pagrindiniai gyvenimo būdai.
Dirbantieji (slav. trudnik) yra žmonės, kurie be jokio atlygio gyvena ir dirba vienuolyne. Jie nėra niekaip įsipareigoję nei Dievui, nei vienuolynui, tiesiog atlieka darbus, kuriuos paskiria vienuolyno vadovas.
Paklūstantieji (slav. poslušnik) duoda paklusimo įžadus. Tai žmonės, išreiškę norą tapti vienuoliu ir gavę tam palaiminimą iš igumeno (vienuolyno vadovo). Jie gauna vienuolišką aprangą ir atlieka savo pareigas, tačiau vis dar bet kada gali grįžti į pasaulį.
Paskutinis lygis - vienuolystė. Vienuolis apkerpamas, jam suteikiamas naujas vardas, jis visiškai nutraukia ryšius su pasauliu. Kelio atgal nebėra. Keturi pagrindiniai vienuolio įžadai: paklusnumo (asmeninės valios atsisakymas), nevedimo (santuokos nesudarymo arba skaistumo), neturėjimo (atsisakimas turėti privačią nuosavybę), nepaliaujamos maldos.
 |
| Ortodoksų schimonachas |
Sukaupęs dvasinę patirtį ir pasiekęs asketinių aukštumų vienuolis gali duoti schimos (gr. schima arba schema, [angeliškasis] pavidalas) įžadus. Duodamas šiuos įžadus vienuolis daugiau nebegali palikti vienuolyno teritorijos ir yra atleidžiamas nuo visų vienuolyno darbų bei pareigų, išskyrus pareigą be paliovos melstis. Šie vienuoliai (schimonachai) taip pat gauna ypatingą aprangą, su jų dvasinę patirtį simbolizuojančiais ženklais.
Kadangi kaskart keičiant įžadus asmuo gauna naują vardą, tai juo rūpinasi vis didesnis būrys šventųjų. Taip pat kai tik tampa vienuoliu apskritai asmuo gauna dvasinius vadovus, vedlius dvasiniame gyvenime, kurie yra paskiriami iš senųjų vienuolių.
ЦРЬ СЛВЫ - Garbės Karalius
ИС ХС - Jėzus Kristus
СНЪ БЖIЙ - Dievo Sūnus
NIKA - Nugalėtojas
ГА - Galgota
Taip pat iliustracijoje matome pavaizduotą ietį, kuria Kristui buvo perdurtas šonas, ir kempinę, kuri buvo pamirkyta vyne bei pasiūlyta Kristui.
Būti vienuoliu - tai didelis džiaugsmas, kylantis iš atsidavimo Dievui. Vienuolis visą savo laiką gali skirti bendravimui su Gyvuoju Dievu, siekti ramybės (ireni) ir tylos (isichia). Vienuoliai mistikai - hesichastai - teigia, esą uoliai meldžiantis galima išvysti Dievo veikimą kaip Nesukurtą Šviesą. Vienuolis, atsisakęs trijų elementų: turto, valios, šeimos ir viso kito, kas jį sieja su pasauliu, tiksliau visko, kas jį apsunkina, gali ramiai atsiduoti Kristui ir dievėti. Kita vertus, kaip moko Šventasis Raštas, demonai gyvena dykumoje, todėl likęs vienas žmogus turi įveikti itin sunkius išbandymus.
 |
| Schimonacho apdaras |
ΙC XC - Ιησούς Χριστός - Jėzus Kristus.
ΝΙΚΑ - gr. Nugalėtojas.
ΦΧ ΦΠ - Φως Χριστού Φαίνει Πάσι - Kristaus Šviesa Šviečia Visiems
ΘΘ ΘΘ - Θεού Θέα Θείον Θαύμα - Dievo Matymas - Dieviškasis Stebuklas.
ΤΣ ΔΦ - Τούτο το Σχήμα Δαίμονες Φρίττουσι - Štai [angeliškasis] pavidalas, prieš kurį dreba demonai.
XX XX - Χριστός Χριστιανοίς Χαρίζεται Χάριν - Kristus krikščionims dovanoja malonę
ΤΚ ΠΓ - Τόπος Κρανίου Παράδεισος Γέγονεν - Kaukolės Vieta Tapo Rojumi
XX XX - Χριστός Χριστιανοίς Χαρίζεται Χάριν - Kristus krikščionims dovanoja malonę
ΤΚ ΠΓ - Τόπος Κρανίου Παράδεισος Γέγονεν - Kaukolės Vieta Tapo Rojumi
[Dar sutinkama:
ΡΡ ΔΡ - Ρητορικοτέρα Ρημάτων, Δακρύων Ροή - Ašarų Tėkmė Iškalbingesnė už Oratorius (nuoroda į Χαρμολύπη, Džiaugsmingą Liūdesį)
ΕΕ ΕΕ - Εωσφόρος Έπεσεν. Εύρωμεν Εδέμ - Šviesnešys (Liuciferis) Nupuolė. Atraskime Edeną.]
ΑΔΑΜ - ADOMAS (Kristus yra Naujasis Adomas)
Kaip pastebi šv. Ignatijus (Brjančaninovas), „deja, šiuolaikinių pasauliečių požiūris į vienuolius yra itin ydingas, būtent todėl, kad pasauliečiai perdėm atskiria vienuolius nuo pasauliečių, tiek doroviškai, tiek dvasiškai. [...] Šiuolaikiniai pasauliečiai į vienuolius žiūri kaip į būtybes, visiškai atskiras nuo pasauliečių: pirmieji visi be išimties turi būti tobulumo pavyzdžiai, antriesiems viskas leidžiama ir galima“.
Ortodoksai atmeta radikalią vienuolių-skirtį kaip klaidingą. Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupo Inocento žodžiais, „nėra dviejų kelių: pasauliečių kelio ir vienuolio kelio. Yra tik vienas kelias: ortodoksų kelias“. Tapęs vienuoliu žmogus nėra „automatiškai“ šventesnis, o ir pasauliečiui ne viskas leidžiama. Pasaulietis lygiai taip pat gali būti asketu, netgi hesichastu ir siekti dvasinio tobulumo. O vienuolis taip pat gali būti nuodėmingas. Seniau, pavyzdžiui, Bizantijos imperijoje, kur visa bendruomenė iš tiesų buvo krikščioniška, vienuoliai sudarė organišką krikščioniškos visuomenės dalį ir tokio „atotrūkio“ mąstyme nebuvo. Kaip pastebi arkivyskupas Averkijus, vienuolių ir pasauliečių gyvenimuose skiriasi tik gyvenimo forma, tačiau „gyvenimo dvasia turi būti viena ir ta pati. Juk ir tie, ir kiti yra vienodai krikščionys!“.
Šiuolaikinių pasauliečių ortodoksų gyvenime vienuolynai dažnai yra dvasiniai centrai, kur kartais netgi priimami piligrimai, meldžiamasi už pasauliečius ir patariama siekiantiems tobulumo.
Uždaresni ir atokesni vienuolynai, kaip Šventasis Atono Kalnas, yra tikrieji ortodoksinės dvasios bastijonai, tikrieji ortodoksijos sargai, kuriems nebaisūs pragaro vartai. Tokiuose vienuolynuose nei tradicijos, nei įpročiai, papročiai, tikėjimas nesikeitė daugiau nei tūkstantmetį.
Kokį vaidmenį vaidina šie vienuoliai ortodoksijos sergėjime, puikiai rodo būtent Šv. Atono Kalno pavyzdys. Šiame kalne yra tiek graikų, tiek rumunų, gruzinų, tiek rusų vienuolynų.
Po Rusijos krikšto X amžiuje dar ilgai rusai neturėjo, pavyzdžiui, vieno standartinio Šventojo Rašto vertimo su unifikuotu tekstu. Buvo naudojama daug ir Šventojo Rašto, ir liturginių tekstų skirtingų vertimų, kurie buvo pastoviai taisomi ir koreguojami, o žmonių, mokėjusių graikų kalbą, Rusijoje buvo maža.
XVII amžiuje tūkstančius kartų redaguoti tekstai gerokai „nusivažiavo“ nuo pradinių prasmių, atsirado visokių intarpų. Pavyzdžiui, Tikėjimo Simbolyje eilutė „gimusį, nesukurtą“ (slav. рождена, несотворена, gr. γεννηθέντα, οὐ ποιηθέντα) laikui bėgant pavirto „gimusį, o ne sukurtą“ (slav. рождена, а не сотворена) ir tai tik mažas pavyzdys, kaip „sugedusio telefono“ principu tekstai tiesiog pasipildė naujais žodžiais ir reikšmėmis.
Maždaug 1640 metais Maskvos ir Visos Rusios patriarchą pasiekė žinia, kad Atono kalno vienuoliai, gavę Maskvoje išleistas maldaknyges ir liturginius tekstus, juos sudegino kaip eretiškus. Į tai reaguodamas patriarchas Nikonas pravedė knygų reformą, kurios metu visi tekstai buvo suredaguoti ir unifikuoti. Buvo peržvelgti bei pakeisti ir kiti Rusijoje susiformavę papročiai, nukrypę nuo ortodoksijos.
Šitaip Ortodoksų Bažnyčia išsaugo savo neklystamumą, nes jei ir kokioje Bažnyčios dalyje atsiranda ligos požymių, kita Bažnyčios dalis, saugojanti ortodoksiją, išsaugo visos Bažnyčios ortodoksiškumą.
ΑΔΑΜ - ADOMAS (Kristus yra Naujasis Adomas)
Kaip pastebi šv. Ignatijus (Brjančaninovas), „deja, šiuolaikinių pasauliečių požiūris į vienuolius yra itin ydingas, būtent todėl, kad pasauliečiai perdėm atskiria vienuolius nuo pasauliečių, tiek doroviškai, tiek dvasiškai. [...] Šiuolaikiniai pasauliečiai į vienuolius žiūri kaip į būtybes, visiškai atskiras nuo pasauliečių: pirmieji visi be išimties turi būti tobulumo pavyzdžiai, antriesiems viskas leidžiama ir galima“.
Ortodoksai atmeta radikalią vienuolių-skirtį kaip klaidingą. Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupo Inocento žodžiais, „nėra dviejų kelių: pasauliečių kelio ir vienuolio kelio. Yra tik vienas kelias: ortodoksų kelias“. Tapęs vienuoliu žmogus nėra „automatiškai“ šventesnis, o ir pasauliečiui ne viskas leidžiama. Pasaulietis lygiai taip pat gali būti asketu, netgi hesichastu ir siekti dvasinio tobulumo. O vienuolis taip pat gali būti nuodėmingas. Seniau, pavyzdžiui, Bizantijos imperijoje, kur visa bendruomenė iš tiesų buvo krikščioniška, vienuoliai sudarė organišką krikščioniškos visuomenės dalį ir tokio „atotrūkio“ mąstyme nebuvo. Kaip pastebi arkivyskupas Averkijus, vienuolių ir pasauliečių gyvenimuose skiriasi tik gyvenimo forma, tačiau „gyvenimo dvasia turi būti viena ir ta pati. Juk ir tie, ir kiti yra vienodai krikščionys!“.
Šiuolaikinių pasauliečių ortodoksų gyvenime vienuolynai dažnai yra dvasiniai centrai, kur kartais netgi priimami piligrimai, meldžiamasi už pasauliečius ir patariama siekiantiems tobulumo.
Uždaresni ir atokesni vienuolynai, kaip Šventasis Atono Kalnas, yra tikrieji ortodoksinės dvasios bastijonai, tikrieji ortodoksijos sargai, kuriems nebaisūs pragaro vartai. Tokiuose vienuolynuose nei tradicijos, nei įpročiai, papročiai, tikėjimas nesikeitė daugiau nei tūkstantmetį.
 |
| Šventasis Atono Kalnas, Graikija |
Po Rusijos krikšto X amžiuje dar ilgai rusai neturėjo, pavyzdžiui, vieno standartinio Šventojo Rašto vertimo su unifikuotu tekstu. Buvo naudojama daug ir Šventojo Rašto, ir liturginių tekstų skirtingų vertimų, kurie buvo pastoviai taisomi ir koreguojami, o žmonių, mokėjusių graikų kalbą, Rusijoje buvo maža.
XVII amžiuje tūkstančius kartų redaguoti tekstai gerokai „nusivažiavo“ nuo pradinių prasmių, atsirado visokių intarpų. Pavyzdžiui, Tikėjimo Simbolyje eilutė „gimusį, nesukurtą“ (slav. рождена, несотворена, gr. γεννηθέντα, οὐ ποιηθέντα) laikui bėgant pavirto „gimusį, o ne sukurtą“ (slav. рождена, а не сотворена) ir tai tik mažas pavyzdys, kaip „sugedusio telefono“ principu tekstai tiesiog pasipildė naujais žodžiais ir reikšmėmis.
Maždaug 1640 metais Maskvos ir Visos Rusios patriarchą pasiekė žinia, kad Atono kalno vienuoliai, gavę Maskvoje išleistas maldaknyges ir liturginius tekstus, juos sudegino kaip eretiškus. Į tai reaguodamas patriarchas Nikonas pravedė knygų reformą, kurios metu visi tekstai buvo suredaguoti ir unifikuoti. Buvo peržvelgti bei pakeisti ir kiti Rusijoje susiformavę papročiai, nukrypę nuo ortodoksijos.
Šitaip Ortodoksų Bažnyčia išsaugo savo neklystamumą, nes jei ir kokioje Bažnyčios dalyje atsiranda ligos požymių, kita Bažnyčios dalis, saugojanti ortodoksiją, išsaugo visos Bažnyčios ortodoksiškumą.
 |
| Meteorų kalnų vienuolynai, Graikija |
 |
| Optos vienuolynai, Rusija |
Ne veltui, kaip pabrėžia profesorius Osipovas, visi ortodoksijos priešai visų pirma ir visada puola vienuolynus. Gali masiškai žudyti pasauliečius, gali uždrausti krikščionybę, bet kol liks bent vienas vienuolis, tol bus gyva Ortodoksija.
