Ortodoksų kalendorinės tradicijos
Kalendorius - vienas pagrindinių mūsų istorinės savivokos būdų. Jis mums toks įprastas, kad jo savybių net nepastebime. Tačiau jis neišvengiamai veikia mūsų gyvenimą - jei, pavyzdžiui, Senovės Graikijoje atskaitos tašku buvo olimpinių žaidynių rengimo datos, tai jos tapdavo gyvenimo centru. Taip pat kalendorius veikia žmogaus požiūrį į gamtos reiškinius ir laiko cikliškumą ar linijiškumą.
Ortodoksų Bažnyčia išsaugojo autentišką krikščionišką laiko suvokimo tradiciją. Kalendorius graikiškai yra „ημερολόγιο“, kas pažodžiui reiškia „dienų rinkinys“. Kalendoriaus suvokimo centre yra diena, nes kiekviena diena skiriasi savo atributais, minimi kiti šventieji, skaitomi kiti skaitiniai.
Bažnyčioje diena prasideda vakaru. Senajame Testamente rašoma: „ir buvo vakaras ir buvo rytas, diena viena (μία)“ (Pr 1, 3 pagal Septuagintą). Todėl antradienis prasideda pasaulietiško „pirmadienio“ vakarą, trečiadienis - „antradienio“.
Savaitės kulminacija - Viešpaties diena (sekmadienis), kuri yra Mažosios Velykos. Ortodoksų savaitę sudaro aštuonios dienos. Pirmoji savaitės diena - tai yra sekmadienis, nes sekmadienį, tapdami Dieviškosios Prigimties dalininkais, susiliečiame su amžinybe, ir tuo prasideda savaitė, taip, kaip pasaulis buvo sukurtas iš nieko, iš amžinybės buvo pradėtas laikas.
Septintoji savaitės diena yra Šabo diena (gr. Sabbato, slav. Subota), t.y. šeštadienis. Kartais įvairios protestantų denominacijos (pavyzdžiui, adventistai), nesusipažinusios su rytų krikščionybe, kaltina ortodoksus, kad jie, neva, kaip ir katalikai, nešvenčia šeštadienio.
Tai yra netiesa, katalikų požiūris į šeštadienį skiriasi, nes jie šiuo klausimu turi visai kitą teologiją. Jie tiesiog „pernešė“ šventę iš Šabo į Viešpaties dieną, atšaukdami Šabo šventimą. Tai atsispindi tame, kad Katalikų Bažnyčios katekizmuose įsakymas švęsti šabą būna pakeistas į įsakymą švęsti sekmadienį.
Ortodoksų Bažnyčiai ši protestantų kritika netinka, nes, visų pirma, ortodoksai nekeitė nei vieno Dievo įsakymo teksto, antra, Ortodoksų Bažnyčia švenčia Šabą - septintąją savaitės dieną. Kaip ir Senojo Testamento niekas neatšaukė, o įvykdė, taip ir Šabas atšauktas nebuvo. Viešpaties diena įvykdo Šabą, tai yra jo kulminacija. Šabo dieną ortodoksai ilsisi, o aštuntąją savaitės dieną, Viešpaties dieną, jie švenčia ir susijungia su Dievu.
Taip sekmadienis yra ir aštunta, ir pirma savaitės diena tuo pačiu metu, nes Viešpats yra pradžia ir pabaiga, Alfa ir Omega, ir šią dieną ortodoksai susilieja su amžinybe.
Išvesdamas Izraelį iš Egipto, Dievas pavedė Izraeliui pakeisti kalendorių, ir šitaip žydai perėjo nuo egiptietiško saulės kalendoriaus, kuris buvo svarbi saulės kulto dalis, prie mėnulio kalendoriaus. Metus žydai skaičiuoja nuo Adomo (arba „nuo Pasaulio“) sukūrimo (pagal krikščionių skaičiavimus, 5509 pr. Kr.). Atėjus krikščionybei, prie naudojimosi saule laiko skaičiavimui buvo pereita tik su sąlyga, jog į saulę žiūrima kaip į paprastą dangaus šviesulį, sukurtą valdyti dienai (Pr 1, 14), tačiau kai kurios bažnytinės šventės, kurių svarbiausia - šv. Velykos, toliau skaičiuojamos pagal mėnulio kalendorių.
Taip ortodoksai nuo Bažnyčios įkūrimo laikų pradėjo naudoti vadinamąjį Julijaus kalendorių, metus skaičiuodami nuo Adomo sukūrimo. Nuo Kristaus gimimo skaičiuoti metus pirmą kartą pasiūlė Dionisijus Mažasis VI amžiuje, tačiau, pavyzdžiui, Rusijoje prie šio skaičiavimo pereita tik 1700 m.
Julijaus kalendorius turėjo kitokią keliamų metų sistemą, nei dabar paplitęs Grigaliaus kalendorius, todėl su laiku jis ėmė atsilikti nuo astronominio. 1582 metais katalikų popiežius Grigalius XIII sukūrė naują kalendorių, su sudėtingesne keliamų metų sistema, kuris turėjo išspręsti Julijaus kalendoriaus problemas. Tačiau pagrindinės problemos - Velykų datos skaičiavimo - jis neišsprendė, priešingai, jau du kartus istorijoje katalikai šventė Velykas prieš žydų Velykas, kas neleidžiama pagal kanonus.
Todėl Ortodoksų Bažnyčia, nors ir 10 iš 15 autokefalijų perėjo nuo Julijaus prie neo-Julijaus kalendoriaus (kuris daug kuo sutampa su Grigaliaus), švenčių skaičiavimui sutartinai toliau naudoja senąjį Julijaus kalendorių, nes šitaip bent jau išvengiama Velykų šventimo prieš žydų Velykas.
Naujasis Julijaus kalendorius buvo sukurtas 1923 metais serbų astronomo Milutin Milanković. Jo tiesioginis tikslas buvo išspręsti prieštaravimus kilusius Vakarams išpopuliarėjus Grigaliaus kalendoriui, o Julijaus kalendoriui toliau dreifuojant tolyn nuo astronominių datų. Pasiūlytas metų skaičiavimo metodas buvo daug tikslesnis, nei Grigaliaus, todėl jį priėmė didelė dalis Autokefalinių Bažnyčių. Grigaliaus ir Julijaus kalendorių datos susilygino, tačiau bėgant šimtmečiais, atsilikti pradės Grigaliaus kalendorius.
Visgi, Milankovićiaus pasiūlyta Velykų skaičiavimo sistema pasirodė neišsprendžianti senų problemų, todėl net priėmusios naujo stiliaus kalendorių Bažnyčios toliau skaičiuoja Velykų datą pagal seną stilių.
Ortodoksų Bažnyčia išsaugojo autentišką krikščionišką laiko suvokimo tradiciją. Kalendorius graikiškai yra „ημερολόγιο“, kas pažodžiui reiškia „dienų rinkinys“. Kalendoriaus suvokimo centre yra diena, nes kiekviena diena skiriasi savo atributais, minimi kiti šventieji, skaitomi kiti skaitiniai.
Bažnyčioje diena prasideda vakaru. Senajame Testamente rašoma: „ir buvo vakaras ir buvo rytas, diena viena (μία)“ (Pr 1, 3 pagal Septuagintą). Todėl antradienis prasideda pasaulietiško „pirmadienio“ vakarą, trečiadienis - „antradienio“.
Savaitės kulminacija - Viešpaties diena (sekmadienis), kuri yra Mažosios Velykos. Ortodoksų savaitę sudaro aštuonios dienos. Pirmoji savaitės diena - tai yra sekmadienis, nes sekmadienį, tapdami Dieviškosios Prigimties dalininkais, susiliečiame su amžinybe, ir tuo prasideda savaitė, taip, kaip pasaulis buvo sukurtas iš nieko, iš amžinybės buvo pradėtas laikas.
Septintoji savaitės diena yra Šabo diena (gr. Sabbato, slav. Subota), t.y. šeštadienis. Kartais įvairios protestantų denominacijos (pavyzdžiui, adventistai), nesusipažinusios su rytų krikščionybe, kaltina ortodoksus, kad jie, neva, kaip ir katalikai, nešvenčia šeštadienio.
Tai yra netiesa, katalikų požiūris į šeštadienį skiriasi, nes jie šiuo klausimu turi visai kitą teologiją. Jie tiesiog „pernešė“ šventę iš Šabo į Viešpaties dieną, atšaukdami Šabo šventimą. Tai atsispindi tame, kad Katalikų Bažnyčios katekizmuose įsakymas švęsti šabą būna pakeistas į įsakymą švęsti sekmadienį.
Ortodoksų Bažnyčiai ši protestantų kritika netinka, nes, visų pirma, ortodoksai nekeitė nei vieno Dievo įsakymo teksto, antra, Ortodoksų Bažnyčia švenčia Šabą - septintąją savaitės dieną. Kaip ir Senojo Testamento niekas neatšaukė, o įvykdė, taip ir Šabas atšauktas nebuvo. Viešpaties diena įvykdo Šabą, tai yra jo kulminacija. Šabo dieną ortodoksai ilsisi, o aštuntąją savaitės dieną, Viešpaties dieną, jie švenčia ir susijungia su Dievu.
Taip sekmadienis yra ir aštunta, ir pirma savaitės diena tuo pačiu metu, nes Viešpats yra pradžia ir pabaiga, Alfa ir Omega, ir šią dieną ortodoksai susilieja su amžinybe.
Išvesdamas Izraelį iš Egipto, Dievas pavedė Izraeliui pakeisti kalendorių, ir šitaip žydai perėjo nuo egiptietiško saulės kalendoriaus, kuris buvo svarbi saulės kulto dalis, prie mėnulio kalendoriaus. Metus žydai skaičiuoja nuo Adomo (arba „nuo Pasaulio“) sukūrimo (pagal krikščionių skaičiavimus, 5509 pr. Kr.). Atėjus krikščionybei, prie naudojimosi saule laiko skaičiavimui buvo pereita tik su sąlyga, jog į saulę žiūrima kaip į paprastą dangaus šviesulį, sukurtą valdyti dienai (Pr 1, 14), tačiau kai kurios bažnytinės šventės, kurių svarbiausia - šv. Velykos, toliau skaičiuojamos pagal mėnulio kalendorių.
Taip ortodoksai nuo Bažnyčios įkūrimo laikų pradėjo naudoti vadinamąjį Julijaus kalendorių, metus skaičiuodami nuo Adomo sukūrimo. Nuo Kristaus gimimo skaičiuoti metus pirmą kartą pasiūlė Dionisijus Mažasis VI amžiuje, tačiau, pavyzdžiui, Rusijoje prie šio skaičiavimo pereita tik 1700 m.
Julijaus kalendorius turėjo kitokią keliamų metų sistemą, nei dabar paplitęs Grigaliaus kalendorius, todėl su laiku jis ėmė atsilikti nuo astronominio. 1582 metais katalikų popiežius Grigalius XIII sukūrė naują kalendorių, su sudėtingesne keliamų metų sistema, kuris turėjo išspręsti Julijaus kalendoriaus problemas. Tačiau pagrindinės problemos - Velykų datos skaičiavimo - jis neišsprendė, priešingai, jau du kartus istorijoje katalikai šventė Velykas prieš žydų Velykas, kas neleidžiama pagal kanonus.
Todėl Ortodoksų Bažnyčia, nors ir 10 iš 15 autokefalijų perėjo nuo Julijaus prie neo-Julijaus kalendoriaus (kuris daug kuo sutampa su Grigaliaus), švenčių skaičiavimui sutartinai toliau naudoja senąjį Julijaus kalendorių, nes šitaip bent jau išvengiama Velykų šventimo prieš žydų Velykas.
Naujasis Julijaus kalendorius buvo sukurtas 1923 metais serbų astronomo Milutin Milanković. Jo tiesioginis tikslas buvo išspręsti prieštaravimus kilusius Vakarams išpopuliarėjus Grigaliaus kalendoriui, o Julijaus kalendoriui toliau dreifuojant tolyn nuo astronominių datų. Pasiūlytas metų skaičiavimo metodas buvo daug tikslesnis, nei Grigaliaus, todėl jį priėmė didelė dalis Autokefalinių Bažnyčių. Grigaliaus ir Julijaus kalendorių datos susilygino, tačiau bėgant šimtmečiais, atsilikti pradės Grigaliaus kalendorius.
Visgi, Milankovićiaus pasiūlyta Velykų skaičiavimo sistema pasirodė neišsprendžianti senų problemų, todėl net priėmusios naujo stiliaus kalendorių Bažnyčios toliau skaičiuoja Velykų datą pagal seną stilių.
