Kas yra vyro ir moters meilė? Kas yra vyriškumas ir kas - moteriškumas?
Krikščionybė siūlo du lygiaverčius gyvenimo organizavimo kelius - vienuoliškąjį ir santuokinį. Tiek vienuolis, tiek sutuoktinis gyvena šeimoje, tačiau toji šeima kitokio pobūdžio, todėl kitaip turi būti organizuotas ir jo gyvenimas. Kas yra sutuoktinių šeima ir kodėl jai sudaryti reikia vyro ir moters?
1. ŽMOGAUS SUKŪRIMAS
Pirmojoje sukūrimo istorijoje rašoma: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą (eikona), pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27) - čia, aprašinėjant sukūrimą chronologiškai, moteriškumas ir vyriškumas yra atskiriami, bet neapibūdinama jų kilmė, tik nurodoma, jog jiedu priklauso tam pačiam žmogiškumui.
Antrojoje sukūrimo istorijoje, kurioje dėmesys nukreipiamas į žmogiškumo kaip tokio lemtį, teigiama, jog pirmiausia buvo sukurtas Adomas, tačiau jo lytis neįvardijama. Biblistas Antanas Rubšys hebrajišką žodį „adam“ antrame Pradžios knygos skyriuje iš viso verčia tiesiog - žmogus, ir komentuoja: „Hebrajų kalboje žaidžiama žodžiais Adam – žmogus ir adama – žemė. Adam dar nėra tikrinis daiktavardis, bet raiškus žodis, vaizdžiai susiejantis adam/žmogų su adama/žeme. Žemė – dužli, dužlus žmogus, nes yra Žeminis, arba Žemės vaikas. Gyvybės alsavimas iš Dievo, padarantis Žemės vaiką didingą, vaizduojamas alsavimu. Gyva būtybė, arba gyvūnas su gyvybės alsavimu/siela“.
Su šia A. Rubšio nuomone nevisai sutiktų 70 žydų vertėjų, kurie II amžiuje prieš Kristų vertė Senąjį Testamentą į graikų kalbą, šis vertimas vadinamas „Septuaginta“ (šis vertimas buvo patvirtintas aukščiausios Izraelio tarybos - Sanhedrino - bei naudotas mūsų Apaštalų). Nors pirmose eilutėse jie ir vertė adam į anthropos (gr. žmogus), tačiau jau 16 antrojo skyriaus eilutėje jie šį žodį verčia kaip vardą - Adomas (gr. Adam). Tai nekeičia fakto, jog Adomas įvardijamas kaip vyras tik po to, kai sukuriama moteris:
2. MOTERS SUKŪRIMAS
Moteris yra sukuriama todėl, kad „negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18). Dievas nutaria padaryti jam tinkamą boithon - šis graikišas žodis reiškia „padėjėją, užtarėją arba gynėją“ (Rubšys hebrajišką ezer verčia „bendrininkas“, prof. A. Jurėnas verčia šį žodį „padėjėjas“).
Atkreipkime dėmesį: tai, kad Adomas yra vyras, paaiškėja tik sukūrus moterį. Filosofas Antanas Maceina komentuoja:
3. VYRO IR MOTERS SANTYKIS SU DIEVU
Pagrindinis šios detalės moralas yra tas, jog moteris savo moteriškume gali ir turėtų būti vyro gynėja, kuri savo skaistumu apsaugo vyrą nuo nuodėmės. Ne veltui Išganytojas ateina iš moters - žalčiui Dievas tarė:
Kitame poliuje matome Adomą, kuris bendrauja su Dievu. Savo alegoriniame aiškinime šv. Efremas Siras prilygina Adomą kunigui, kuris turi atnešti Dievui auką. Tačiau vietoje aukos Adomas atneša nuodėmę, o per nuodėmę į pasaulį ateina mirtis (Rom 5,12), nes atpildas už nuodėmę – mirtis (Rom 6,23).
Šią klaidą ištaiso mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kuris ir yra Naujasis Adomas. Jis yra „tapęs amžiams vyriausiuoju kunigu Melchizedeko būdu“ (Žyd 6,20). Jis atnešė didžiausią auką, kokią tik gali atnešti žmogus - patį save. Jo teisumu nuteisinamas kiekvienas į jį tikintis (Apd 13,38) ir įveikiami nuodėmės padariniai - mirtis.
Taigi, darytina išvada, jog išganymas nebūtų nei be vyro, nei be moters. Iš vyro, Naujojo Adomo pusės tai yra aktyviai atnešama auka, o iš moters, Dievo gimdytojos, pusės tai yra Šventosios Dvasios priėmimas. Tai nėra bevalis procesas, Švenčiausioji Mergelė nebuvo „išnaudota“ išganymo tikslais. Įsikūnijimas vyko Dievo ir švč. Mergelės Marijos sąveikos (gr. synergeia) būdu. T. Ware savo knygoje The Orthodox Church rašo: „Dievo Motina - aukščiausias sinergijos pavyzdys". Sakydami tikėjimo išpažinime „įsikūnijo iš Šventosios Dvasios ir Mergelės Marijos“ išreiškiame mintį, jog įsikūnijimas buvo valinga dviejų asmenų sąveika: Šventosios Dvasios ir Mergelės Marijos.
Lygiai taip pat Kristus kaip Žmogus nebuvo kažkoks bevalis fantomas. Jis buvo Tikras Žmogus ir Tikras Dievas, dviejų prigimčių, nesumaišytų ir turėjo dvi valias - dieviškąją ir žmogiškąją. Tačiau Jo žmogiškoji valia idealiai derėjo su dieviškąja valia, nes Jis buvo tobulas žmogus.
4. VYRO IR MOTERS SANTYKIS
Dievo ir Bažnyčios santykį atitinka ir vyro ir moters santykis, taigi, santuoka yra dviejų laisvų žmonių išreikšta valia vienas kito atžvilgiu.
Vyras ir moteris, moko Šventasis Raštas, yra lygiaverčiai, nes tiek vyras, tiek moteris yra žmogus. Tai puikiai atsispindi hebrajų kalboje, kur iša reiškia moteris, o iš – vyras, t.y. šie žodžiai skirtingi, tačiau bendrašakniai. Nors po nuopuolio prigimtinė tvarka buvo pažeista, vyras pažino savo žmoną ir pavadino ją Ieva (galima paralelė tarp to, kaip jis vadino visus žemės gyvius juos užvaldydamas, o čia, po nuopuolio, jis pavadino savo žmoną), tačiau Kristuje „nebėra nei vyro, nei moters“: visa yra viena (Gal 3,28).
Bažnyčios Tėvai moko, jog „šeima yra mažoji Bažnyčia“. Santykius jos viduje Apaštalas nusako taip: „kiekvieno vyro galva yra Kristus, moters galva – vyras“, t.y. vyras yra alegorine prasmę kunigas. Apaštalas kitur moko vyrus: „kiekvienas jūsų temyli savo žmoną kaip save patį, o žmona tegerbia (phobetai) vyrą“ (Ef 5,33). Čia vertėjas, Č. Kavaliauskas, leido sau atlikti interpretacinį žingsnį, nes žodį phobetai, reiškiantį „tebijo“ išvertė į „tegerbia“. Tačiau šv. Teofanas Atsiskyrėlis, sekdamas šv. Jeronimu, šią vietą taip ir aiškina: „tebijo“ čia reiškia ne „vergės baimę“, o pagarbų drebėjimą. Juk lygiai taip graikų bažnyčiose kunigas kviečia tikinčiuosius prie Eucharistijos taurės, sakydamas „bijodami prieikite“, nors mes žinome, kad „tobula meilė išveja baimę“ ir „kas bijo, tas dar netobulai myli“ (1 Jn 4,18). Eucharistijos atveju tikintieji kaip Bažnyčia yra nuotaka, kuriai pridera bijoti, o Kristus yra jaunikis.
Iš šio mokymo matome, jog tobulas vyras yra tas, kuris mato prieš save tikslą ir eina jo link, kuris kuria ir aukoja, kuris nori dalintis. Tobula moteris yra ta, kuri priima vyrą ir kurioje vyras nori būti, kurioje randa užtarimą. Hipotetiškai sekdami vieno kunigo praktinį patarimą galėtume pasakyti, jog vyrui dera rinktis moraliai švaresnę už jį žmoną, nes tai bus stipresnis pagrindas šeimai.
Santuoka - tai vyro ir moters šventas susijungimas, kuris, pasak Bažnyčios Tėvų, primena Šventąją Trejybę: čia dalyvauja vyras, moteris ir jų bendras kūnas, tai sakramentinė Komunija, atspindinti meilę Švenčiausios Trejybės viduje. Kaip ir Švenčiausioje Trejybėje, santuokoje asmenybės „neištirpsta“ ir nesusilydo. Psichoanalitikas Erichas Frommas taip pakomentavo šią krikščionišką koncepciją: tai „paradoksas, kai du žmonės tampa vienu ir vis dėlto išlieka abu“.
Šis sakramentalus susijungimas atneša savo vaisius - vaikus. Metropolitas Ilarionas dažnai pabrėžia, jog būtent tai, jog tik moteris gali būti motina dažnai apibrėžia jos pareigas šeimoje dabartinėje mūsų padėtyje. Tačiau iš mūsų Išganytojo žodžių žinome, jog dabartinis mūsų kūniškas santuokos pobūdis susiformavo tik po nuopuolio, o Dangaus Karalystėje visi būsime „tarsi angelai“, t.y. nebus tokio, koks yra kūniškas mūsų dauginimasis.
Krikščioniškas lyčių suvokimas labai smarkiai skiriasi nuo iki tol pasaulyje egzistavusių. Negana to, jog moteris yra suvokiama kaip lygi vyrui, nes ji taip pat yra žmogus, tai moters ir vyro santykiai suvokiami kaip mystirion, kaip sakramentas, kai vyras dalyvauja moteryje, ir moteris - vyre. Pagonys suvokė lyčių poliariškumą, t.y. ontologinį vyro ir moters skirtingumą, tačiau manė, jog skiriasi ir jų ontinis statusas. Daugelis pagonių kultūrų asocijavo moteriškumą su blogiu, tamsa, vyriškumą - su gėriu, šviesa, moterį - su nebūtimi, vyrą - su būtimi ir atvirkščiai. Krikščioniškoji teologija tokias konotacijas neigia ir teigia, jog lytys viena be kitos yra bevertės ir blogį sieja su santuokos ir Komunijos nebuvimu („..negera žmogui būti vienam...“).
Lyčių vienovę krikščionys taip pat suvokia kaip dviejų asmenybių nesulietą tapatumą viename kūne, o pagonys jį suvokia arba suvokdami vieną iš lyčių kaip daiktą, kaip priemonę (pvz. moterį kaip „talpyklą“ vyro sėklai), arba jų sąjungą suvokia kaip susiliejimą. Čia tinka komiškas Antikos autoriaus Aristofano pavyzdys, jog atseit kažkada vyras ir moteris buvę vienu, tobulu žmogumi („androgenu“), kuris buvęs rutulio formos ir judėjo ridendamasis, t.y. jame nebuvo nei vyro, nei moters asmenybės. Pagonybė nesupranta sąjungos be susiliejimo.
5. VYRO IR MOTERS MEILĖ
Išmintingasis Saliamonas rašo:
Grynai logiškai samprotaudami, rizikuodami čia ką nors pasakyti nuo savęs, galime pagal asmenybės dalis hipotetiškai išskirti tris vyro ir moters potraukio būdus. Pirmasis yra kūniškas potraukis, t.y. asmenims gali patikti vienas kito kūno estetika (gr. aisthesis - pojūtis). Antrasis potraukis gali būti emocinis arba psichinis (gr. psyche - siela) ryšys. Trečiasis potraukio būdas yra filosofinis (gr. philein - mylėti, sophia - išmintis), Sofija, arba Išmintis, yra ne kas kita, kaip Kristus (teigia šv. Jonas Damaskietis), o abstraktus žmogaus noras rasti prasme, išminties ieškojimas, gali drąsiai būti pavadintas dievoieška, net jeigu ir pats žmogus nežino, ko ieško.
Kūniškas potraukis atsiranda tada, kai vienas individas traukia kitą dėl savo kūno grožio. Matyt, tokį potraukia jaučia ir gyvuliai, kurie pagal kūnišką patrauklumą renkasi partnerius. Kūniškam žvilgsniui būdinga orientacija į sveikumą ir išorinį grožį.
Psichologiniam potraukiui būdingas vidinio grožio suvokimas, kuris gali aplenkti išorinį. Vieną žmogų gali patraukti kito žmogaus supratingumas, tam tikros dorybės arba emocinis bendrumas.
Dvasiniam potraukiui būdinga vienoda vertybinė orientacija. Vienodai dvasiškai orientuoti žmonės viena kryptimi žvelgia į ateitį. Todėl pagal asmenybės dalių hierarchijos analogiją galėtume teigti, jog dvasinis ryšys yra pats tvariausias ir jam turėtų būti subordinuoti du žemesnieji. Žinoma, tvirčiausias dvasinis ryšys yra tada, kai abu žmonės yra orientuoti Dievop, t.y. į Dievą, abu žvelgia ton pačion Dievo pusėn, nes kūnas dūla ir sensta, emocijos kinta, o Dievas išlieka netgi tada, kai praeina pasaulis...
Nereikia pamiršti, jog dvasia nėra savarankiška asmenybės dalis, o yra sielos dalis, kuri yra išskiriama dėl savo svarbos, taigi, ir dvasinis potraukis gali būti suvoktas kaip sielų bendrumo, arba psichinio-emocinio ryšio porūšis.
Santuoka, paremta tik žemesnėmis potraukio rūšimis, yra netvari tarsi dulkes, kurias nešioja vėjas. Tačiau toks loginis narpliojimas gali tik pačiam krikščioniui padėti susimąstyti, ar verta imti šią mergelę gražią , kuri rytoj jau bus sena, jei nėr gilesnio ryšio, o žvelgdami į kitus galime tik kontempliuoti Saliamono žodžius: „ir kaip vaikinas randa kelią su mergina...“. Viskam, galų gale, yra Dievo valia, kuris ir atveda merginą ir vaikiną į vieną kelią.
-----------
Susiję įrašai:
Ortodoksija ir lytiniai santykiai
http://ortodoksas.blogspot.com/2012/11/ortodoksija-ir-lytiniai-santykiai.html
Mintys apie meilę
http://ortodoksas.blogspot.com/2013/03/mintys-apie-meile.html
1. ŽMOGAUS SUKŪRIMAS
 |
| Žmogaus sukūrimas, ikona |
Antrojoje sukūrimo istorijoje, kurioje dėmesys nukreipiamas į žmogiškumo kaip tokio lemtį, teigiama, jog pirmiausia buvo sukurtas Adomas, tačiau jo lytis neįvardijama. Biblistas Antanas Rubšys hebrajišką žodį „adam“ antrame Pradžios knygos skyriuje iš viso verčia tiesiog - žmogus, ir komentuoja: „Hebrajų kalboje žaidžiama žodžiais Adam – žmogus ir adama – žemė. Adam dar nėra tikrinis daiktavardis, bet raiškus žodis, vaizdžiai susiejantis adam/žmogų su adama/žeme. Žemė – dužli, dužlus žmogus, nes yra Žeminis, arba Žemės vaikas. Gyvybės alsavimas iš Dievo, padarantis Žemės vaiką didingą, vaizduojamas alsavimu. Gyva būtybė, arba gyvūnas su gyvybės alsavimu/siela“.
Su šia A. Rubšio nuomone nevisai sutiktų 70 žydų vertėjų, kurie II amžiuje prieš Kristų vertė Senąjį Testamentą į graikų kalbą, šis vertimas vadinamas „Septuaginta“ (šis vertimas buvo patvirtintas aukščiausios Izraelio tarybos - Sanhedrino - bei naudotas mūsų Apaštalų). Nors pirmose eilutėse jie ir vertė adam į anthropos (gr. žmogus), tačiau jau 16 antrojo skyriaus eilutėje jie šį žodį verčia kaip vardą - Adomas (gr. Adam). Tai nekeičia fakto, jog Adomas įvardijamas kaip vyras tik po to, kai sukuriama moteris:
„Ši pagaliau yra kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno.Ši bus vadinama Moterimi (gyni), nes iš Vyro (ek tou andros) ji buvo paimta“ (Pr 2, 23)
2. MOTERS SUKŪRIMAS
Moteris yra sukuriama todėl, kad „negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18). Dievas nutaria padaryti jam tinkamą boithon - šis graikišas žodis reiškia „padėjėją, užtarėją arba gynėją“ (Rubšys hebrajišką ezer verčia „bendrininkas“, prof. A. Jurėnas verčia šį žodį „padėjėjas“).
 |
| Moters sukūrimas, ikona |
„Ir todėl dabar mums taip pat darosi suprantama, ko trūko pirmajam žmogui ir ko jis ieškojo. Jis buvo vyras, vadinasi, žmogiškoji idėja jame konkretizavosi teikiančiuoju poliumi. Jis turėjo tai, ką senieji filosofai vadino vis activa - aktyvinę jėga. Jis turėjo duoti, teikti, dalinti. Bet nebuvo to, kas tas dovanas priimtų, kas rinktų jo dalinamą dvasios gyvybę. Nebuvo priimančiojo poliaus arba tai, kas vadinama vis passiva - pasyvinė jėga.“Sekdami Septuaginta, galime išskleisti tris graikiškojo žodžio boithos (βοηθός) reikšmes - padėjėja, užtarėja, gynėja. Kaip padėjėja ir užtarėja moteris palaiko savo vyrą visuose jo darbuose, užtaria ir remia malda bei padeda jam realizuoti savo aktyvinę jėgą. Tačiau ar ne atsitiktinė reikšmė yra „gynėja“? Klasikas Naglis Kardelis yra išvedęs tokią filologinę Antrojo sukūrimo pasakojimo paralelę:
- Dievas | Žaltys | MEDIS | Moteris | Vyras -Gėrio ir blogio pažinimo medis yra šio pasakojimo ašis, toliau yra brėžiama simetrija - žaltys (šėtonas) kalba su moterimi, o vyras bendrauja su Dievu. Taipogi moteris bendrauja su vyru (dešinė pusė), o šėtonas bendrauja su Dievu (kairė pusė). Nuopuolis, kaip pasakoja Šventasis Raštas, įvyksta ne vyrui tiesiogiai paragavus Gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisių, bet paragavus moteriai ir davus atsikąst vyrui. Todėl jau nupuolęs Adomas bando teisintis Dievui: „Moteris, kurią tu man davei būti su manimi, man davė vaisių nuo to medžio, aš ir valgiau“ (Pr 3, 12). Tačiau Adomo bandymas apkaltinti moterį ir taip išsisukti nuo atsakomybės tik dar labiau užrūstino Dievą.
3. VYRO IR MOTERS SANTYKIS SU DIEVU
Pagrindinis šios detalės moralas yra tas, jog moteris savo moteriškume gali ir turėtų būti vyro gynėja, kuri savo skaistumu apsaugo vyrą nuo nuodėmės. Ne veltui Išganytojas ateina iš moters - žalčiui Dievas tarė:
„Aš sukelsiu priešiškumątarp tavęs ir moters,tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių;Jis kirs tau per galvą,o tu kirsi Jam į kulną“ (Pr 3, 15)Šitaip žmonija gauna išganymo viltį, jog vienas iš moters palikuonių taps Išganytoju. O toji moteris, kuri iš naujo atliko Ievai patikėtą gynėjos ir užtarėjos darbą, yra Švenčiausioji Mergelė Marija.
 |
| Vladimiro Dievo Motinos ikona, XII a. |
Šią klaidą ištaiso mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kuris ir yra Naujasis Adomas. Jis yra „tapęs amžiams vyriausiuoju kunigu Melchizedeko būdu“ (Žyd 6,20). Jis atnešė didžiausią auką, kokią tik gali atnešti žmogus - patį save. Jo teisumu nuteisinamas kiekvienas į jį tikintis (Apd 13,38) ir įveikiami nuodėmės padariniai - mirtis.
 |
| Kristus, Didysis Vyriausiasis Kunigas, XVII a. ikona |
Lygiai taip pat Kristus kaip Žmogus nebuvo kažkoks bevalis fantomas. Jis buvo Tikras Žmogus ir Tikras Dievas, dviejų prigimčių, nesumaišytų ir turėjo dvi valias - dieviškąją ir žmogiškąją. Tačiau Jo žmogiškoji valia idealiai derėjo su dieviškąja valia, nes Jis buvo tobulas žmogus.
4. VYRO IR MOTERS SANTYKIS
Dievo ir Bažnyčios santykį atitinka ir vyro ir moters santykis, taigi, santuoka yra dviejų laisvų žmonių išreikšta valia vienas kito atžvilgiu.
Vyras ir moteris, moko Šventasis Raštas, yra lygiaverčiai, nes tiek vyras, tiek moteris yra žmogus. Tai puikiai atsispindi hebrajų kalboje, kur iša reiškia moteris, o iš – vyras, t.y. šie žodžiai skirtingi, tačiau bendrašakniai. Nors po nuopuolio prigimtinė tvarka buvo pažeista, vyras pažino savo žmoną ir pavadino ją Ieva (galima paralelė tarp to, kaip jis vadino visus žemės gyvius juos užvaldydamas, o čia, po nuopuolio, jis pavadino savo žmoną), tačiau Kristuje „nebėra nei vyro, nei moters“: visa yra viena (Gal 3,28).
Bažnyčios Tėvai moko, jog „šeima yra mažoji Bažnyčia“. Santykius jos viduje Apaštalas nusako taip: „kiekvieno vyro galva yra Kristus, moters galva – vyras“, t.y. vyras yra alegorine prasmę kunigas. Apaštalas kitur moko vyrus: „kiekvienas jūsų temyli savo žmoną kaip save patį, o žmona tegerbia (phobetai) vyrą“ (Ef 5,33). Čia vertėjas, Č. Kavaliauskas, leido sau atlikti interpretacinį žingsnį, nes žodį phobetai, reiškiantį „tebijo“ išvertė į „tegerbia“. Tačiau šv. Teofanas Atsiskyrėlis, sekdamas šv. Jeronimu, šią vietą taip ir aiškina: „tebijo“ čia reiškia ne „vergės baimę“, o pagarbų drebėjimą. Juk lygiai taip graikų bažnyčiose kunigas kviečia tikinčiuosius prie Eucharistijos taurės, sakydamas „bijodami prieikite“, nors mes žinome, kad „tobula meilė išveja baimę“ ir „kas bijo, tas dar netobulai myli“ (1 Jn 4,18). Eucharistijos atveju tikintieji kaip Bažnyčia yra nuotaka, kuriai pridera bijoti, o Kristus yra jaunikis.
Iš šio mokymo matome, jog tobulas vyras yra tas, kuris mato prieš save tikslą ir eina jo link, kuris kuria ir aukoja, kuris nori dalintis. Tobula moteris yra ta, kuri priima vyrą ir kurioje vyras nori būti, kurioje randa užtarimą. Hipotetiškai sekdami vieno kunigo praktinį patarimą galėtume pasakyti, jog vyrui dera rinktis moraliai švaresnę už jį žmoną, nes tai bus stipresnis pagrindas šeimai.
Santuoka - tai vyro ir moters šventas susijungimas, kuris, pasak Bažnyčios Tėvų, primena Šventąją Trejybę: čia dalyvauja vyras, moteris ir jų bendras kūnas, tai sakramentinė Komunija, atspindinti meilę Švenčiausios Trejybės viduje. Kaip ir Švenčiausioje Trejybėje, santuokoje asmenybės „neištirpsta“ ir nesusilydo. Psichoanalitikas Erichas Frommas taip pakomentavo šią krikščionišką koncepciją: tai „paradoksas, kai du žmonės tampa vienu ir vis dėlto išlieka abu“.
Šis sakramentalus susijungimas atneša savo vaisius - vaikus. Metropolitas Ilarionas dažnai pabrėžia, jog būtent tai, jog tik moteris gali būti motina dažnai apibrėžia jos pareigas šeimoje dabartinėje mūsų padėtyje. Tačiau iš mūsų Išganytojo žodžių žinome, jog dabartinis mūsų kūniškas santuokos pobūdis susiformavo tik po nuopuolio, o Dangaus Karalystėje visi būsime „tarsi angelai“, t.y. nebus tokio, koks yra kūniškas mūsų dauginimasis.
Krikščioniškas lyčių suvokimas labai smarkiai skiriasi nuo iki tol pasaulyje egzistavusių. Negana to, jog moteris yra suvokiama kaip lygi vyrui, nes ji taip pat yra žmogus, tai moters ir vyro santykiai suvokiami kaip mystirion, kaip sakramentas, kai vyras dalyvauja moteryje, ir moteris - vyre. Pagonys suvokė lyčių poliariškumą, t.y. ontologinį vyro ir moters skirtingumą, tačiau manė, jog skiriasi ir jų ontinis statusas. Daugelis pagonių kultūrų asocijavo moteriškumą su blogiu, tamsa, vyriškumą - su gėriu, šviesa, moterį - su nebūtimi, vyrą - su būtimi ir atvirkščiai. Krikščioniškoji teologija tokias konotacijas neigia ir teigia, jog lytys viena be kitos yra bevertės ir blogį sieja su santuokos ir Komunijos nebuvimu („..negera žmogui būti vienam...“).
Lyčių vienovę krikščionys taip pat suvokia kaip dviejų asmenybių nesulietą tapatumą viename kūne, o pagonys jį suvokia arba suvokdami vieną iš lyčių kaip daiktą, kaip priemonę (pvz. moterį kaip „talpyklą“ vyro sėklai), arba jų sąjungą suvokia kaip susiliejimą. Čia tinka komiškas Antikos autoriaus Aristofano pavyzdys, jog atseit kažkada vyras ir moteris buvę vienu, tobulu žmogumi („androgenu“), kuris buvęs rutulio formos ir judėjo ridendamasis, t.y. jame nebuvo nei vyro, nei moters asmenybės. Pagonybė nesupranta sąjungos be susiliejimo.
5. VYRO IR MOTERS MEILĖ
Išmintingasis Saliamonas rašo:
„Trys dalykai yra man perdėm nuostabūs,keturių iš tikrųjų negaliu suprasti: kaip erelis skrenda padangėmis,kaip žaltys šliaužia statmena uola,kaip laivas plaukia plačia jūra ir kaip vaikinas randa kelią su mergina.“ (Pat 30, 18-19)Žmogaus asmenybė, pasak Bažnyčios Tėvų, gali būti suvokta kaip trijų dėmenų - kūno, sielos ir dvasios - vienovė. Žmogaus kūnas yra žmogaus bendravimo su išoriniu pasauliu aparatas, kuris reikalauja savisaugos ir giminės pratęsimo, siela - tai žmogaus mintys ir jausmai, kuriais yra valdomas kūnas, o dvasia - tai sielos dalis, kuria žmogus bendrauja su Dievu, kuria jis bijo Dievo (Bažnyčios Tėvai ją dar vadina nous, t.y. protu arba proto/širdies akimis). Šventieji Tėvai moko, jog norėdamas išgyventi palaimingumą, patirti asmenybės darną, žmogus turi konsentruotis į savo dvasią ir visą savo esybę nukreipti Dievop.
Grynai logiškai samprotaudami, rizikuodami čia ką nors pasakyti nuo savęs, galime pagal asmenybės dalis hipotetiškai išskirti tris vyro ir moters potraukio būdus. Pirmasis yra kūniškas potraukis, t.y. asmenims gali patikti vienas kito kūno estetika (gr. aisthesis - pojūtis). Antrasis potraukis gali būti emocinis arba psichinis (gr. psyche - siela) ryšys. Trečiasis potraukio būdas yra filosofinis (gr. philein - mylėti, sophia - išmintis), Sofija, arba Išmintis, yra ne kas kita, kaip Kristus (teigia šv. Jonas Damaskietis), o abstraktus žmogaus noras rasti prasme, išminties ieškojimas, gali drąsiai būti pavadintas dievoieška, net jeigu ir pats žmogus nežino, ko ieško.
Kūniškas potraukis atsiranda tada, kai vienas individas traukia kitą dėl savo kūno grožio. Matyt, tokį potraukia jaučia ir gyvuliai, kurie pagal kūnišką patrauklumą renkasi partnerius. Kūniškam žvilgsniui būdinga orientacija į sveikumą ir išorinį grožį.
Psichologiniam potraukiui būdingas vidinio grožio suvokimas, kuris gali aplenkti išorinį. Vieną žmogų gali patraukti kito žmogaus supratingumas, tam tikros dorybės arba emocinis bendrumas.
Dvasiniam potraukiui būdinga vienoda vertybinė orientacija. Vienodai dvasiškai orientuoti žmonės viena kryptimi žvelgia į ateitį. Todėl pagal asmenybės dalių hierarchijos analogiją galėtume teigti, jog dvasinis ryšys yra pats tvariausias ir jam turėtų būti subordinuoti du žemesnieji. Žinoma, tvirčiausias dvasinis ryšys yra tada, kai abu žmonės yra orientuoti Dievop, t.y. į Dievą, abu žvelgia ton pačion Dievo pusėn, nes kūnas dūla ir sensta, emocijos kinta, o Dievas išlieka netgi tada, kai praeina pasaulis...
Nereikia pamiršti, jog dvasia nėra savarankiška asmenybės dalis, o yra sielos dalis, kuri yra išskiriama dėl savo svarbos, taigi, ir dvasinis potraukis gali būti suvoktas kaip sielų bendrumo, arba psichinio-emocinio ryšio porūšis.
Santuoka, paremta tik žemesnėmis potraukio rūšimis, yra netvari tarsi dulkes, kurias nešioja vėjas. Tačiau toks loginis narpliojimas gali tik pačiam krikščioniui padėti susimąstyti, ar verta imti šią mergelę gražią , kuri rytoj jau bus sena, jei nėr gilesnio ryšio, o žvelgdami į kitus galime tik kontempliuoti Saliamono žodžius: „ir kaip vaikinas randa kelią su mergina...“. Viskam, galų gale, yra Dievo valia, kuris ir atveda merginą ir vaikiną į vieną kelią.
-----------
Susiję įrašai:
Ortodoksija ir lytiniai santykiai
http://ortodoksas.blogspot.com/2012/11/ortodoksija-ir-lytiniai-santykiai.html
Mintys apie meilę
http://ortodoksas.blogspot.com/2013/03/mintys-apie-meile.html
