Tomistinės filosofijos recepcija Ortodoksų (Stačiatikių) Bažnyčioje
ĮVADAS
Dažnai šiuolaikiniuose populiariuosiuose ortodoksų ir katalikų dvasininkų pamoksluose bei pasisakymuose girdime „Vakarų racionalizmo“, „scholastikos“ ir Rytų mistikos supriešinimą (tai sutinkame pvz. Florovskio, Meyendorfo, Špidliko darbuose). Romos Katalikų teologo ir filosofo Tomo Akviniečio (1225 – 1274 m.) darbų dvasia pristatoma kaip „svetima Ortodoksų Bažnyčiai“. Tačiau kritinis protas iškart kelia klausimą - ar Tomo Akviniečio darbai visada buvo svetimi Ortodoksų Bažnyčiai, ar apie jų kategorinį atmestinumą prabilta dabar, kai scholastika visiškai neteko prestižo Vakaruose, o po II Vatikano susirinkimo jos aktualumas sumažėjo ir Romos Katalikų Bažnyčioje?
Pirmiausia aptarsime kontekstą - mistikos ir scholastikos santykį Ortodoksų Bažnyčioje; tada trumpai Tomo Akviniečio specifiką ir recepciją.
SCHOLASTIKA IR MISTIKA ORTODOKSŲ BAŽNYČIOJE
Padarykime ekskursą ir išsiaiškinkime, koks yra mistikos ir scholastikos (rac. teologijos) santykis Ortodoksų Bažnyčioje. Labai svarbu pažymėti, jog rytų krikščionybėje vakarietiško pertrūkio tarp proto/širdies, žinojimo/tikėjimo niekada nebuvo. Jau Klemensas Aleksandrietis rašo apie krikščionišką „gnosį“ (žinojimą), kuris gaunamas per tikėjimą, t.y. egzistuoja tikėjimo ir žinių harmonija, kylanti iš graikiškosios philosophia (meilės išminčiai) tradicijos.
Kaip pažymi Pierre Hadot, filosofinis diskursas (t.y. „užrašyta“ arba „išsakyta“ filosofija) Antikoje buvo „filosofinio gyvenimo būdo dalis“, o filosofija buvo suvokiama kaip egzistencinis pasirinkimas, gyventi ir keisti („kultivuoti savo sielą“) tam tikru būdu (todėl ji buvo susieta su „filosofijos mokyklos“ samprata). Jau po šv. Justino Kankinio susiformuoja krikščioniška filosofija ir Tėvai kapadokiečiai skirsto filosofiją į „mūsų filosofiją“, ir „jų filosofiją“, žodžiais „mūsų filosofija“ įvardydami visą krikščionišką doktriną. Žodis theologia senojoje graikų kalboje dažnai buvo vartojamas kaip philosophia sinonimas, nes Aristotelis rašo, jog „pirmoji filosofija“ yra „mokslas apie pirmąsias priežastis“, o pirmoji priežastis - tai Dievas (Theos), todėl jis siūlo šiai filosofijai dar „teologijos“ pavadinimą.
Kapadokiečių ir kitų Šventųjų Tėvų raštuose akivaizdžiai neskiriama nei filosofija, nei teologija, o filosofinė veikla į save įtraukia nediskursyvias patirtis, pvz., kontempliaciją, ekstazę ir taip toliau.
Visai kitu keliu nuėjo Vakarai, kurie iki pat kryžiaus žygių (XI-XIII a.) ir ypač Bizantijos žlugimo (XV a.) menkai buvo susipažinę su graikų filosofija (daugelis lotyniškųjų Tėvų mokėjo tik lotynų kalbą, o išverstų veikalų buvo labai mažai). Tomo Akviniečio mokyme aiškiai buvo atskirta filosofija („žinojimas prigimtinio proto šviesoje“) ir teologija („racionali apreiškimo tiesų analizė“). Kadangi buvo žmonių, kurių mokymai ir patirtys netilpo į šios filosofijos ir teologijos rėmus, jie imti vadinti „mistikais“ (nuo graikiško myo- „slepiu“). Rytuose netgi pats žodis nebuvo įgavęs tokio „svorio“: „mysterio“ graikiškai vadinami sakramentai.
Dėl mistikos ir filosofijos, teologijos skirčių atsirado lūžis tarp „mokyklinio mokymo“ (scholastikos, nuo schole - mokykla, laisvas laikas) ir mistikos. Reakcija į scholastikos skurdą ir Bažnyčios susvetimėjimą su tikinčiaisiais buvo reformacija, į reformaciją - kontrreformacija, o dar vėliau - ir II Vatikano susirinkimas... kuris dažnai vadinamas „scholastikos laidotuvėmis“.
Ortodoksų Bažnyčia turi mokymą apie „proto nuleidimą į širdį“, t.y. proto ir širdies vienovę, „savęs surinkimą“ (nei viena žmogaus dalis nelieka nepaliesta Dievo malonės). Galutinis ortodoksų tikslas - theosis, dievėjimas, yra pasiekiamas tik prieš tai pasiekus theoria (kontempliacija, žiūrėjimas), o dar prieš tai - katharsis (apsivalymas). Katharsis, kaip pažymi Vladimiras Losskis sekdamas šv. Grigaliu Nisiečiu, yra „neteisingų idėjų apie Dievą atsisakymas“. Ortodoksų Bažnyčios „theologia“ arba „philosophia“ į save įtraukia mokyklinį diskursą, kuris padeda suvokti, kas nėra Dievas ir tokiu būdu atsiversti (patirti metanoia). Atsivertimas - tai mistinis patyrimas, pasiekiamas per racionalų, intelektualų proto valymą.
Taigi, pirmoji išvada yra ta, kad pagal Šventąją Ortodoksų Bažnyčios Tradiciją tik sąlyginai ortodoksų mokymą galima vadinti „mistika“, nes ortodoksų tikėjimas nėra vien mistika, tai širdies ir proto vienovė. Antroji išvada - tai, kas Vakaruose vadinama scholastika niekada nebuvo niekinama Bažnyčios Tėvų (ką savo pamoksluose ir knygose teigia Otavos arkikvyskupas Lazaras), nes tai buvo krikščioniškojo lavinimo, paideia pirmoji pakopa - proto pratybos (gr. askesis), apvalančios jį nuo neteisingų idėjų. Ne veltui pirmasis istorijoje universitetas (Pandidaktirion) buvo įkurtas Konstantinopolyje, o pirmuoju scholastu pagrįstai galima laikyti mūsų Tėvą Šventąjį Joną Damaskietį.
TOMAS AKVINIETIS
Tomas Akvinietis gyveno XIII amžiuje, kai nuo Ortodoksų Bažnyčios atsiskyrusius lotyniškuosius Vakarus kryžiaus žygių dėka per Bizantiją ir islamo civilizaciją ėmė pasiekti senovės graikų filosofų darbai. Todėl to meto Vakarų krikščionių filosofams tekdavo oponuoti ne tik kitiems krikščionims, bet ir musulmonams, žydams bei pagoniškoms pažiūroms. Tai matyti iš dažniausiai Tomo cituojamų asmenybių:
„Filosofas“ - Aristotelis;
„Komentatorius“ - Averojus ibn Rušdas (musulmonų filosofas, Aristotelio komentatorius);
„Mokytojas“ - Petras Lombardas, kurio sentencijas apie Bažnyčios Tėvus (kaip ir Vulgatą) Tomas mokėjo mintinai;
„Teologas“ - šv. Augustinas;
„Iurisperitus“ („Teisininkas“) - Ulpianas, romėnų teisininkas, cituojamas šv. Justiniano Romos teisės sąvade;
Dionisijus - Pseudodionisijas Areopagitas (Tomas manė, kad tai pats Dionisijas);
Avicena - Ibn Sina, arabų filosofas;
Algazelis - islamo teologas;
Rabis Mozė - Mošė ben Maimonidas, žydų filosofas.
Dažniausiai cituojamas teologas Tomo darbuose yra būtent Rytų Bažnyčios Tėvas Pseudodionisijas Areopagitas.
Tomas buvo labai produktyvus ir parašė daugiau nei 60 darbų. Trys žymiausi jo darbai yra „Sąvadas prieš pagonis“ („Summa Contra Gentiles“), „Teologijos sąvadas“ („Summa Theologica“), „Prieš graikų klaidas“ („Contra Errores Graecorum“ - skirtingai, nei gali pasirodyti iš pavadinimo, šis darbas skirtas ne Ortodoksų Bažnyčios kritikai, o įrodinėjimui, jog Romos Katalikų Bažnyčia išpažįstą tą patį mokymą, kurį išpažįsta graikai).
Šie darbai pasižymi logine darna, aiškumu ir konkretumu. Rašydamas sąvadus Tomas bando sujungti ir apibendrinti žinijos šaltinių daugybę. Visa tai daroma disciplinuotu protu.
Iš mūsų laikų prespektyvos Tomo darbus galima skaityti dvejopai. Viena vertus, tai yra bandymas apibendrinti visą patristiką, jos kulminacija Vakaruose. Antra vertus, tai yra naujos Vakarų tradicijos, tomizmo pradžia. Vėlesnieji Tomo pasekėjai, „tomistai“, daugelį klausimų nagrinėjo kiek kitu kampu nei pats Tomas, kuris nemažai laiko praleisdavo maldoje ir kontempliacijoje ir vargu ar laikė filosofinį-teologinį diskursą vienintele Dievožinos forma.
1273 metais Tomas visiškai nustojo rašyti. Tai įvyko po to, kai Mišių metu jis patyrė neįprastai ilgą ekstazę. Paragintas Reginaldo Piperniečio tęsti savo darbus rašyme Tomas atsakė: „Man buvo apreišktos tokios paslaptys, jog visi mano raštai atrodo beprasmiai“.
RECEPCIJA BIZANTIJOJE
„Mokyklinio“ ugdymo tradicija Ortodoksų Bažnyčioje yra labai sena - sisteminė filosofija ir teologija buvo dėstoma dar II amžiuje Aleksandrijos Katechetinėje mokykloje. Tomo Akviniečio laikais Bizantijos mokslai buvo pasiekę neregėtas aukštumas - apie tai liudija tokie šviesuoliai, kaip šv. Fotijus, IX amžiuje iš savo atminties jis užrašė vadinamąją „Biblioteką“, kurioje matyti, jog autorius mintinai mokėjo 279 biblioteką sudarančių veikalų.
Bizantistas Peter Sarris taip pat pastebi, jog net didžiausi Vakarų Europos miestai iki pat vėlyvųjų viduramžių neprilygo savo didybe Bizantijos provincijų centrams (Efesui, Aleksandrijai ir kt.), nekalbant apie patį Konstantinopolį. Graikai visais laikais puikiai išmanė tiek Aristotelį, tiek Platoną ir turėjo išvystytą jų komentavimo tradiciją.
XIV amžiaus viduryje Tomo Akviniečio raštai išverčiami į graikų kalba ir pradedami skaityti Bizantijoje. Itin didelį įspūdį graikams palieka tai, jog Akviniečio raštuose gausu graikiškosios patristikos idėjų.
Ortodoksų Bažnyčioje buvo mažiausiai viena ryški, aukšto rango asmenybė, simpatizavusi Tomo Akviniečio filosofijai - tai švenčiausiasis Konstantinopolio patriarchas Genadijus II (Scholarijus) (1400 – 1473 m.). Dar būdamas pasauliečiu jis dalyvavo dialoge su Romos Katalikų Bažnyčia, buvo gerai susipažinęs su jos teologija, tačiau po Florencijos unijos tapo aršiu Romos Katalikų tikėjimo kritiku bei unijos priešu. Nepaisant to, jis nenuvertino Tomo Akvieniečio ir Aristotelio pritaikymo teologijoje, o Tomo vadovėliai ilgam tapo standartinio graikų seminarijos kurso dalimi.
A. N. Williamsas savo knygoje „Vienybės pagrindas: Teozė Akviniečio ir Palamos mokyme“ (The Ground of Union: Deification in Aquinas and Palamas) pastebi, jog centrinis Ortodoksų Bažnyčios ir Bažnyčios Tėvų teologijos motyvas - teozę, t.y. žmogaus dievėjimas per Dievo malonę - yra taip pat randamas ir Tomo Akviniečio darbuose. Panašu, jog kategoriškas Tomo ir šv. Grigaliaus Palamos (XIV a.) teologijos supriešinimas yra vėlesnių ginčų rezultatas.
Šiandien ortodoksų terpėje įprasta kaltinti Tomą „racionalizmu“ ir nekritišku logikos naudojimu. Tuo numanoma, jog naudodamas aristotelinę filosofiją ir silogizmus jis šias priemones laiko patikimesnėmis už Apreikšimą, todėl prieina nebiblinių ir nepatristinių išvadų. Tačiau šios klišės turi mažai ką bendro su realiais šio autoriais raštais.
Iš tiesų „Teologijos sąvade“ Tomas pripažįsta tik vieną teologijos šaltinį - Apreiškimą. Antra, jis akivaizdžiai Apreiškimą laiko patikimesniu šaltiniu už Aristotelį, nes nepripažįsta Aristotelio amžino, nesukurto pasaulio teorijos ir nepradeda teologijos nuo juslinių duočių, ko reikalautų aristotelizmas. Dažniausiai žmonės susidaro vaizdą, jog pas Akvinietį visa tėra silogizmai tik todėl, kad susipažįsta tik su jo fragmentais - visumoje matyti, jog silogizmų vartojimas ne toks jau ir perteklinis, o pagrindinė jų funkcija - teksto aiškumas ir konkretumas, daugelyje vietų tiesiogiai susiejant samprotavimą su bibliniu/patristiniu šaltiniu, o visumoje pretenduojant būtent šių šaltinių mokymą ir perteikti.
Toks logikos vartojimas yra įprastas ir Bažnyčios Tėvams, tame tarpe, Ortodoksų Bažnyčios šventajam Grigaliui Palamai. Jo tekstai gali pasirodyti nelogiški ir iracionalūs tik neįsigilinus, o artimesnės analizės metu pasirodo, jog visi jie turi aiškią vidinę logiką ir struktūrą, kurią suteikti galėjo tik gerą filosofinį išsilavinimą turėjęs žmogus. Taip pat pažymėtina, jog nors ir šv. Grigalius laikosi nuomonės, jog Dievo pažinimas gali būti kontempliatyvus, nediskursyvus (kaip hesichastų kontempliacijoje), niekur savo knygose jis nesiremia asmeninėmis patirtimis teologijai pagrįsti. Priešingai, tai jo teologinio diskurso tikslas pagrįsti hesichastų ortopraksiją, t.y. jų maldos ortodoksinę prigimtį.
Taip, kaip šv. Grigalius nėra mistikas, nes teologizuodamas nesiremia mistine patirtimi, taip Tomas nėra vien filosofas-racionalistas. Racionalistinė filosofija visada prasideda nuo aiškių ir akivaizdžių tiesų (kaip kad „mąstau, vadinasi, esu“) ir toliau yra plėtojama besiremiant protu. Tomo filosofija prasideda nuo intelektualine intuicija pagaunamų tiesų (neprieštaravimo, tapatumo dėsniai ir kt.) ir jos žinija neapima teologijos srities.
 |
| Tomas Akvinietis |
Pirmiausia aptarsime kontekstą - mistikos ir scholastikos santykį Ortodoksų Bažnyčioje; tada trumpai Tomo Akviniečio specifiką ir recepciją.
SCHOLASTIKA IR MISTIKA ORTODOKSŲ BAŽNYČIOJE
Padarykime ekskursą ir išsiaiškinkime, koks yra mistikos ir scholastikos (rac. teologijos) santykis Ortodoksų Bažnyčioje. Labai svarbu pažymėti, jog rytų krikščionybėje vakarietiško pertrūkio tarp proto/širdies, žinojimo/tikėjimo niekada nebuvo. Jau Klemensas Aleksandrietis rašo apie krikščionišką „gnosį“ (žinojimą), kuris gaunamas per tikėjimą, t.y. egzistuoja tikėjimo ir žinių harmonija, kylanti iš graikiškosios philosophia (meilės išminčiai) tradicijos.
Kaip pažymi Pierre Hadot, filosofinis diskursas (t.y. „užrašyta“ arba „išsakyta“ filosofija) Antikoje buvo „filosofinio gyvenimo būdo dalis“, o filosofija buvo suvokiama kaip egzistencinis pasirinkimas, gyventi ir keisti („kultivuoti savo sielą“) tam tikru būdu (todėl ji buvo susieta su „filosofijos mokyklos“ samprata). Jau po šv. Justino Kankinio susiformuoja krikščioniška filosofija ir Tėvai kapadokiečiai skirsto filosofiją į „mūsų filosofiją“, ir „jų filosofiją“, žodžiais „mūsų filosofija“ įvardydami visą krikščionišką doktriną. Žodis theologia senojoje graikų kalboje dažnai buvo vartojamas kaip philosophia sinonimas, nes Aristotelis rašo, jog „pirmoji filosofija“ yra „mokslas apie pirmąsias priežastis“, o pirmoji priežastis - tai Dievas (Theos), todėl jis siūlo šiai filosofijai dar „teologijos“ pavadinimą.
Kapadokiečių ir kitų Šventųjų Tėvų raštuose akivaizdžiai neskiriama nei filosofija, nei teologija, o filosofinė veikla į save įtraukia nediskursyvias patirtis, pvz., kontempliaciją, ekstazę ir taip toliau.
Visai kitu keliu nuėjo Vakarai, kurie iki pat kryžiaus žygių (XI-XIII a.) ir ypač Bizantijos žlugimo (XV a.) menkai buvo susipažinę su graikų filosofija (daugelis lotyniškųjų Tėvų mokėjo tik lotynų kalbą, o išverstų veikalų buvo labai mažai). Tomo Akviniečio mokyme aiškiai buvo atskirta filosofija („žinojimas prigimtinio proto šviesoje“) ir teologija („racionali apreiškimo tiesų analizė“). Kadangi buvo žmonių, kurių mokymai ir patirtys netilpo į šios filosofijos ir teologijos rėmus, jie imti vadinti „mistikais“ (nuo graikiško myo- „slepiu“). Rytuose netgi pats žodis nebuvo įgavęs tokio „svorio“: „mysterio“ graikiškai vadinami sakramentai.
Dėl mistikos ir filosofijos, teologijos skirčių atsirado lūžis tarp „mokyklinio mokymo“ (scholastikos, nuo schole - mokykla, laisvas laikas) ir mistikos. Reakcija į scholastikos skurdą ir Bažnyčios susvetimėjimą su tikinčiaisiais buvo reformacija, į reformaciją - kontrreformacija, o dar vėliau - ir II Vatikano susirinkimas... kuris dažnai vadinamas „scholastikos laidotuvėmis“.
Ortodoksų Bažnyčia turi mokymą apie „proto nuleidimą į širdį“, t.y. proto ir širdies vienovę, „savęs surinkimą“ (nei viena žmogaus dalis nelieka nepaliesta Dievo malonės). Galutinis ortodoksų tikslas - theosis, dievėjimas, yra pasiekiamas tik prieš tai pasiekus theoria (kontempliacija, žiūrėjimas), o dar prieš tai - katharsis (apsivalymas). Katharsis, kaip pažymi Vladimiras Losskis sekdamas šv. Grigaliu Nisiečiu, yra „neteisingų idėjų apie Dievą atsisakymas“. Ortodoksų Bažnyčios „theologia“ arba „philosophia“ į save įtraukia mokyklinį diskursą, kuris padeda suvokti, kas nėra Dievas ir tokiu būdu atsiversti (patirti metanoia). Atsivertimas - tai mistinis patyrimas, pasiekiamas per racionalų, intelektualų proto valymą.
Taigi, pirmoji išvada yra ta, kad pagal Šventąją Ortodoksų Bažnyčios Tradiciją tik sąlyginai ortodoksų mokymą galima vadinti „mistika“, nes ortodoksų tikėjimas nėra vien mistika, tai širdies ir proto vienovė. Antroji išvada - tai, kas Vakaruose vadinama scholastika niekada nebuvo niekinama Bažnyčios Tėvų (ką savo pamoksluose ir knygose teigia Otavos arkikvyskupas Lazaras), nes tai buvo krikščioniškojo lavinimo, paideia pirmoji pakopa - proto pratybos (gr. askesis), apvalančios jį nuo neteisingų idėjų. Ne veltui pirmasis istorijoje universitetas (Pandidaktirion) buvo įkurtas Konstantinopolyje, o pirmuoju scholastu pagrįstai galima laikyti mūsų Tėvą Šventąjį Joną Damaskietį.
.gif) |
| Šv. Jonas Damaskietis |
TOMAS AKVINIETIS
„Filosofas“ - Aristotelis;
„Komentatorius“ - Averojus ibn Rušdas (musulmonų filosofas, Aristotelio komentatorius);
„Mokytojas“ - Petras Lombardas, kurio sentencijas apie Bažnyčios Tėvus (kaip ir Vulgatą) Tomas mokėjo mintinai;
„Teologas“ - šv. Augustinas;
„Iurisperitus“ („Teisininkas“) - Ulpianas, romėnų teisininkas, cituojamas šv. Justiniano Romos teisės sąvade;
Dionisijus - Pseudodionisijas Areopagitas (Tomas manė, kad tai pats Dionisijas);
Avicena - Ibn Sina, arabų filosofas;
Algazelis - islamo teologas;
Rabis Mozė - Mošė ben Maimonidas, žydų filosofas.
Dažniausiai cituojamas teologas Tomo darbuose yra būtent Rytų Bažnyčios Tėvas Pseudodionisijas Areopagitas.
Tomas buvo labai produktyvus ir parašė daugiau nei 60 darbų. Trys žymiausi jo darbai yra „Sąvadas prieš pagonis“ („Summa Contra Gentiles“), „Teologijos sąvadas“ („Summa Theologica“), „Prieš graikų klaidas“ („Contra Errores Graecorum“ - skirtingai, nei gali pasirodyti iš pavadinimo, šis darbas skirtas ne Ortodoksų Bažnyčios kritikai, o įrodinėjimui, jog Romos Katalikų Bažnyčia išpažįstą tą patį mokymą, kurį išpažįsta graikai).
Šie darbai pasižymi logine darna, aiškumu ir konkretumu. Rašydamas sąvadus Tomas bando sujungti ir apibendrinti žinijos šaltinių daugybę. Visa tai daroma disciplinuotu protu.
Iš mūsų laikų prespektyvos Tomo darbus galima skaityti dvejopai. Viena vertus, tai yra bandymas apibendrinti visą patristiką, jos kulminacija Vakaruose. Antra vertus, tai yra naujos Vakarų tradicijos, tomizmo pradžia. Vėlesnieji Tomo pasekėjai, „tomistai“, daugelį klausimų nagrinėjo kiek kitu kampu nei pats Tomas, kuris nemažai laiko praleisdavo maldoje ir kontempliacijoje ir vargu ar laikė filosofinį-teologinį diskursą vienintele Dievožinos forma.
1273 metais Tomas visiškai nustojo rašyti. Tai įvyko po to, kai Mišių metu jis patyrė neįprastai ilgą ekstazę. Paragintas Reginaldo Piperniečio tęsti savo darbus rašyme Tomas atsakė: „Man buvo apreišktos tokios paslaptys, jog visi mano raštai atrodo beprasmiai“.
RECEPCIJA BIZANTIJOJE
 |
| Švenčiausiasis patriarchas Genadijus Scholarijus susitinka su sultonu Mehmetu II |
Bizantistas Peter Sarris taip pat pastebi, jog net didžiausi Vakarų Europos miestai iki pat vėlyvųjų viduramžių neprilygo savo didybe Bizantijos provincijų centrams (Efesui, Aleksandrijai ir kt.), nekalbant apie patį Konstantinopolį. Graikai visais laikais puikiai išmanė tiek Aristotelį, tiek Platoną ir turėjo išvystytą jų komentavimo tradiciją.
XIV amžiaus viduryje Tomo Akviniečio raštai išverčiami į graikų kalba ir pradedami skaityti Bizantijoje. Itin didelį įspūdį graikams palieka tai, jog Akviniečio raštuose gausu graikiškosios patristikos idėjų.
Ortodoksų Bažnyčioje buvo mažiausiai viena ryški, aukšto rango asmenybė, simpatizavusi Tomo Akviniečio filosofijai - tai švenčiausiasis Konstantinopolio patriarchas Genadijus II (Scholarijus) (1400 – 1473 m.). Dar būdamas pasauliečiu jis dalyvavo dialoge su Romos Katalikų Bažnyčia, buvo gerai susipažinęs su jos teologija, tačiau po Florencijos unijos tapo aršiu Romos Katalikų tikėjimo kritiku bei unijos priešu. Nepaisant to, jis nenuvertino Tomo Akvieniečio ir Aristotelio pritaikymo teologijoje, o Tomo vadovėliai ilgam tapo standartinio graikų seminarijos kurso dalimi.
A. N. Williamsas savo knygoje „Vienybės pagrindas: Teozė Akviniečio ir Palamos mokyme“ (The Ground of Union: Deification in Aquinas and Palamas) pastebi, jog centrinis Ortodoksų Bažnyčios ir Bažnyčios Tėvų teologijos motyvas - teozę, t.y. žmogaus dievėjimas per Dievo malonę - yra taip pat randamas ir Tomo Akviniečio darbuose. Panašu, jog kategoriškas Tomo ir šv. Grigaliaus Palamos (XIV a.) teologijos supriešinimas yra vėlesnių ginčų rezultatas.
Šiandien ortodoksų terpėje įprasta kaltinti Tomą „racionalizmu“ ir nekritišku logikos naudojimu. Tuo numanoma, jog naudodamas aristotelinę filosofiją ir silogizmus jis šias priemones laiko patikimesnėmis už Apreikšimą, todėl prieina nebiblinių ir nepatristinių išvadų. Tačiau šios klišės turi mažai ką bendro su realiais šio autoriais raštais.
Iš tiesų „Teologijos sąvade“ Tomas pripažįsta tik vieną teologijos šaltinį - Apreiškimą. Antra, jis akivaizdžiai Apreiškimą laiko patikimesniu šaltiniu už Aristotelį, nes nepripažįsta Aristotelio amžino, nesukurto pasaulio teorijos ir nepradeda teologijos nuo juslinių duočių, ko reikalautų aristotelizmas. Dažniausiai žmonės susidaro vaizdą, jog pas Akvinietį visa tėra silogizmai tik todėl, kad susipažįsta tik su jo fragmentais - visumoje matyti, jog silogizmų vartojimas ne toks jau ir perteklinis, o pagrindinė jų funkcija - teksto aiškumas ir konkretumas, daugelyje vietų tiesiogiai susiejant samprotavimą su bibliniu/patristiniu šaltiniu, o visumoje pretenduojant būtent šių šaltinių mokymą ir perteikti.
Toks logikos vartojimas yra įprastas ir Bažnyčios Tėvams, tame tarpe, Ortodoksų Bažnyčios šventajam Grigaliui Palamai. Jo tekstai gali pasirodyti nelogiški ir iracionalūs tik neįsigilinus, o artimesnės analizės metu pasirodo, jog visi jie turi aiškią vidinę logiką ir struktūrą, kurią suteikti galėjo tik gerą filosofinį išsilavinimą turėjęs žmogus. Taip pat pažymėtina, jog nors ir šv. Grigalius laikosi nuomonės, jog Dievo pažinimas gali būti kontempliatyvus, nediskursyvus (kaip hesichastų kontempliacijoje), niekur savo knygose jis nesiremia asmeninėmis patirtimis teologijai pagrįsti. Priešingai, tai jo teologinio diskurso tikslas pagrįsti hesichastų ortopraksiją, t.y. jų maldos ortodoksinę prigimtį.
Taip, kaip šv. Grigalius nėra mistikas, nes teologizuodamas nesiremia mistine patirtimi, taip Tomas nėra vien filosofas-racionalistas. Racionalistinė filosofija visada prasideda nuo aiškių ir akivaizdžių tiesų (kaip kad „mąstau, vadinasi, esu“) ir toliau yra plėtojama besiremiant protu. Tomo filosofija prasideda nuo intelektualine intuicija pagaunamų tiesų (neprieštaravimo, tapatumo dėsniai ir kt.) ir jos žinija neapima teologijos srities.
Kaip be Williamso pastebi ir Marcusas Plestedas (savo knygoje „Ortodoksiniai Akviniečio skaitymai“, angl. Orthodox Readings of Aquinas), esmės-veikimų (ousia-energeia) skirties problemos iškėlimas lyginant Akvinietį ir šv. Grigalių taip pat yra dirbtinai išpūstas. Jų amžininkai nelaikė šios skirties kertiniu nesuderinamumu Tomo ir Ortodoksų Bažnyčios mokymuose, o Genadijus Scholarijus, nors ir būdamas Tomo populiarintojas, griežtai kritikavo Barlaamo pasekėjus (teigusius, jog Dievo malonė yra sukurta).
Žinoma, kai kurios Akviniečio teologijos nuostatos aiškiai skiriasi nuo Ortodoksų Bažnyčios dogmatikos, tačiau jų šiandieninis suvokimas labai skiriasi nuo bizantiškojo. Plestedas pastebi, jog Bizantijos teologams filioque, popiežiaus primato ir skaistyklos problemos atrodė žymiai lengviau išsprendžiamos, nei nūdienos ekumenistams. Iš esmės Bizantijos teologai buvo žymiai atviresni Tomo Akviniečio skaitymui, recepcijai, analizei ir kritikai nei šiandieninė Ortodoksų Bažnyčia ir traktavo jį kaip bendros - patristinės ir biblinės - Tradicijos interpretatorių, o ne kaip visiškai svetimą, pagrinduose klystantį filosofą.
TOMAS POBIZANTINĖJE BAŽNYČIOJE
Po Konstantinopolio žlugimo 1453 metais bizantiškoji civilizacija žlugo ir jos kultūra buvo sergima tiek, kiek ją pavyko išsaugoti Bažnyčiai. Patriarchas Genadijus Scholarijus buvo paskutinysis klasikinio graikiško išsilavinimo atstovas, o po jo mirties jau niekam nebuvo abejonių, jog Maskva, pasiskelbusi „Trečiąja Roma“, yra naujasis Ortodoksų Bažnyčios centras. Tačiau Maskva neperėmė Bizantijos švietimo sistemos laimėjimų.
Plestedas savo tyrime rašo apie tai, jog ir po Konstantinopolio žlugimo Ortodoksų Bažnyčioje buvo gausu teologų, skaičiusių, kritikavusių ir taikiusių Tomą. Ypač šis procesas turėjo būti ryškus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kurioje Lietuvos ir Ukrainos vyskupijos, priklausiusios Konstantinopolio patriarchatui, pastoviai susidurdavo su tomistine teologija (nors tai dažniausiai buvo vadovėlinė, scholastinė teologija). Stipriausia scholastinio tipo mokykla slavų žemėse buvo XVII a. sukurta Kijevo metropolito šv. Petro Mohylos (ukr. Petro Mohyla) dvasinė akademija (pradžioje - dvasinė brolija). Vėliau didelė dalis LDK ortodoksų sudarė uniją su katalikais ir tomizmas tapo jų seminarijų programų pagrindu. Šis faktas negalėjo nepalikti atgarsių Ortodoksų Bažnyčioje.
Visgi, Plestedo nuomone, didžiausią įtaką šiuolaikiniam Ortodoksų Bažnyčios požiūriui į Akvinietį turėjo slavofilų judėjimas (Chamjakovas, Kirijevskis ir kt.) Rusijoje XIX amžiuje. Šis intelektualinis judėjimas oponavo provakarietiškiems „zapadnikams“ ir pabrėžė Rusijos kultūros unikalumą, išskirtinumą. Slavofilų darbuose randame ortodoksų teologijos apibrėžimus per jos priešpastatymą Vakarams, ypač iškyla „vakarietiško racionalumo“ ir „rytų slėpiningumo“ priešprieša.
Akviniečio „esminio svetimumo“ ortodoksų teologijai įspūdis gali susidaryti ir dėl menko Bizantijos teologijos ištirtumo. V. Lurjė „Bizantijos teologijos istorijoje“ apibendrina, jog geriausiai ištyrinėti ortodoksų teologijos laikotarpiai yra nuo krikščionybės pradžios iki IV amžiaus pabaigos ir nuo XIII iki XV amžiaus pabaigos (daugiausia - hesichastų ir barlaamitų ginčai). Mažiau pažengę - V-VIII a. tyrimai. Tuo tarpu kokios buvo Bizantijos teologijos realijos IX-XIII amžiuje žinoma itin menkai. Bendrai paėmus, kokiame kontekste Bizantijos atžvilgiu atsirado Tomo Akviniečio mokymas ir kaip jis buvo priimtas Rytuose mūsų dienomis yra labai menkai žinoma.
Rusijos Ortodoksų Bažnyčios atotrūkis nuo bizantiškosios tomizmo recepcijos nestebina žinant, jog pirmieji universitetai Rusijoje atsidarė tik XVIII amžiuje. Neturėdami išsilavinusios vienuolijos ir aukšto lygio teologijos mokyklų, kokios buvo Bizantijoje, rusai negalėjo ir perimti tos intelektualinės laikysenos diskusijose su Vakarais, kurią užėmė Bizantijos teologai.
AR TOMAS REIKALINGAS?
Klausimas, kiek Tomo Akviniečio mokymas yra aktualus Ortodoksų Bažnyčiai gali būti keliamas dvejopai. Viena vertus, Tomas Akvinietis yra aktualus Rytų-Vakarų dialogo kontekste ir geresnis suvokimas, kaip Šventieji Tėvai skaitė Tomą, gali padėti tinkamai įvertinti Romos Katalikų Bažnyčios teologiją šiandien. Kita vertus, galima kelti klausimą, ar Tomas Akvinietis nėra aktualus Ortodoksų Bažnyčiai kaip nepriklausomas mąstytojas.
Abiem atvejais tenka išreikšti šiokį tokį skeptiškumą. Romos Katalikų Bažnyčios mokymas per paskutiniuosius 1000 metų ženkliai pakito, Tomo interpretacijų ten taip pat yra įvairių, todėl netgi atkūrus „Bizantiškojo Tomo“ paveikslą vargu ar tai būtų tiesiogiai pritaikoma dialoge. Pats Tomas Ortodoksų Bažnyčiai galėtų būti aktualus nebent kaip filosofas, tačiau filosofijos ir teologijos santykis Bažnyčioje yra atskiras, sudėtingas klausimas.
Ko gero didžiausia Tomo nauda būtų paties etoso pasikeitimas. Blaivus Akviniečio suvokimas ir įvertinimas galėtų sumažinti Rytų-Vakarų Bažnyčių įtampą, kurią dažnai dirbtinai didina ne tikros teologinės problemos, o priešiškos išankstinės kultūrinės nuostatos. Bet labai sunku pasakyti, ar kada nors akademikų darbų šioje srityje išvados pasieks Bažnyčios hierarchus, o juo labiau - plačiąsias mases.
Žinoma, kai kurios Akviniečio teologijos nuostatos aiškiai skiriasi nuo Ortodoksų Bažnyčios dogmatikos, tačiau jų šiandieninis suvokimas labai skiriasi nuo bizantiškojo. Plestedas pastebi, jog Bizantijos teologams filioque, popiežiaus primato ir skaistyklos problemos atrodė žymiai lengviau išsprendžiamos, nei nūdienos ekumenistams. Iš esmės Bizantijos teologai buvo žymiai atviresni Tomo Akviniečio skaitymui, recepcijai, analizei ir kritikai nei šiandieninė Ortodoksų Bažnyčia ir traktavo jį kaip bendros - patristinės ir biblinės - Tradicijos interpretatorių, o ne kaip visiškai svetimą, pagrinduose klystantį filosofą.
TOMAS POBIZANTINĖJE BAŽNYČIOJE
Po Konstantinopolio žlugimo 1453 metais bizantiškoji civilizacija žlugo ir jos kultūra buvo sergima tiek, kiek ją pavyko išsaugoti Bažnyčiai. Patriarchas Genadijus Scholarijus buvo paskutinysis klasikinio graikiško išsilavinimo atstovas, o po jo mirties jau niekam nebuvo abejonių, jog Maskva, pasiskelbusi „Trečiąja Roma“, yra naujasis Ortodoksų Bažnyčios centras. Tačiau Maskva neperėmė Bizantijos švietimo sistemos laimėjimų.
Plestedas savo tyrime rašo apie tai, jog ir po Konstantinopolio žlugimo Ortodoksų Bažnyčioje buvo gausu teologų, skaičiusių, kritikavusių ir taikiusių Tomą. Ypač šis procesas turėjo būti ryškus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kurioje Lietuvos ir Ukrainos vyskupijos, priklausiusios Konstantinopolio patriarchatui, pastoviai susidurdavo su tomistine teologija (nors tai dažniausiai buvo vadovėlinė, scholastinė teologija). Stipriausia scholastinio tipo mokykla slavų žemėse buvo XVII a. sukurta Kijevo metropolito šv. Petro Mohylos (ukr. Petro Mohyla) dvasinė akademija (pradžioje - dvasinė brolija). Vėliau didelė dalis LDK ortodoksų sudarė uniją su katalikais ir tomizmas tapo jų seminarijų programų pagrindu. Šis faktas negalėjo nepalikti atgarsių Ortodoksų Bažnyčioje.
Visgi, Plestedo nuomone, didžiausią įtaką šiuolaikiniam Ortodoksų Bažnyčios požiūriui į Akvinietį turėjo slavofilų judėjimas (Chamjakovas, Kirijevskis ir kt.) Rusijoje XIX amžiuje. Šis intelektualinis judėjimas oponavo provakarietiškiems „zapadnikams“ ir pabrėžė Rusijos kultūros unikalumą, išskirtinumą. Slavofilų darbuose randame ortodoksų teologijos apibrėžimus per jos priešpastatymą Vakarams, ypač iškyla „vakarietiško racionalumo“ ir „rytų slėpiningumo“ priešprieša.
Akviniečio „esminio svetimumo“ ortodoksų teologijai įspūdis gali susidaryti ir dėl menko Bizantijos teologijos ištirtumo. V. Lurjė „Bizantijos teologijos istorijoje“ apibendrina, jog geriausiai ištyrinėti ortodoksų teologijos laikotarpiai yra nuo krikščionybės pradžios iki IV amžiaus pabaigos ir nuo XIII iki XV amžiaus pabaigos (daugiausia - hesichastų ir barlaamitų ginčai). Mažiau pažengę - V-VIII a. tyrimai. Tuo tarpu kokios buvo Bizantijos teologijos realijos IX-XIII amžiuje žinoma itin menkai. Bendrai paėmus, kokiame kontekste Bizantijos atžvilgiu atsirado Tomo Akviniečio mokymas ir kaip jis buvo priimtas Rytuose mūsų dienomis yra labai menkai žinoma.
Rusijos Ortodoksų Bažnyčios atotrūkis nuo bizantiškosios tomizmo recepcijos nestebina žinant, jog pirmieji universitetai Rusijoje atsidarė tik XVIII amžiuje. Neturėdami išsilavinusios vienuolijos ir aukšto lygio teologijos mokyklų, kokios buvo Bizantijoje, rusai negalėjo ir perimti tos intelektualinės laikysenos diskusijose su Vakarais, kurią užėmė Bizantijos teologai.
AR TOMAS REIKALINGAS?
Klausimas, kiek Tomo Akviniečio mokymas yra aktualus Ortodoksų Bažnyčiai gali būti keliamas dvejopai. Viena vertus, Tomas Akvinietis yra aktualus Rytų-Vakarų dialogo kontekste ir geresnis suvokimas, kaip Šventieji Tėvai skaitė Tomą, gali padėti tinkamai įvertinti Romos Katalikų Bažnyčios teologiją šiandien. Kita vertus, galima kelti klausimą, ar Tomas Akvinietis nėra aktualus Ortodoksų Bažnyčiai kaip nepriklausomas mąstytojas.
Abiem atvejais tenka išreikšti šiokį tokį skeptiškumą. Romos Katalikų Bažnyčios mokymas per paskutiniuosius 1000 metų ženkliai pakito, Tomo interpretacijų ten taip pat yra įvairių, todėl netgi atkūrus „Bizantiškojo Tomo“ paveikslą vargu ar tai būtų tiesiogiai pritaikoma dialoge. Pats Tomas Ortodoksų Bažnyčiai galėtų būti aktualus nebent kaip filosofas, tačiau filosofijos ir teologijos santykis Bažnyčioje yra atskiras, sudėtingas klausimas.
Ko gero didžiausia Tomo nauda būtų paties etoso pasikeitimas. Blaivus Akviniečio suvokimas ir įvertinimas galėtų sumažinti Rytų-Vakarų Bažnyčių įtampą, kurią dažnai dirbtinai didina ne tikros teologinės problemos, o priešiškos išankstinės kultūrinės nuostatos. Bet labai sunku pasakyti, ar kada nors akademikų darbų šioje srityje išvados pasieks Bažnyčios hierarchus, o juo labiau - plačiąsias mases.
