Kaip susitvarkyti su mintimis apie tai, kad partneris iki tavęs turėjo kitų?

Gavau klausimą iš vienos merginos: „mane kažkodėl visada labai traumuoja mintis, kad iki manęs buvo labai ilgas merginų sąrašas, aš su tuo niekaip negaliu susitaikyti, ir kartu žinau, kad kuo vyresnė darausi ir kuo vyresnio vyro noriu, tai tuo ilgesnis tas sąrašas bus“. Mes kiekvienas turime tam tikrą „bagažą“, tam tikrą nugyventa gyvenimą, padarytas klaidas ir istoriją, kuo daromės vyresni, tuo „bagažo“ daugiau. Kadangi esu vyras, tai man patogiau bus kalbėti apie moters, o ne vyro paiešką. Taigi, kaip susitaikyti su partnerio „bagažu“?

-----

Šios problemos bijoti nereikia. Vakarų visuomenės sluoksniuose, kur permiegoti su kitu žmogumi nėra nieko ypatingo, tai dažnai tampa psichologinių konsultacijų problema. Juk daugpatystė yra nežmogiška būklė, o kas yra partnerių kaitaliojimas, jei ne daugpatystė?

Žinoma, lengviau yra „vengti“ tokių savęs išbandymų ir pačiam laikantis krikščioniško mokymo ieškoti žmonos krikščionės. Tikinti krikščionė, arba bent jau laiku atsivertusi, neturės daug „bagažo“, ilgo partnerių sąrašo ir pagunda nusiminti bus mažesnė. Tokių laimingų porų yra daug. Tačiau, kaip sako romėnų patarlė, „meilė - akla“, mylimą žmogų ne renkamės, o sutinkame.

Iš tiesų - amor vincit omnia, meilė nugali viską. Tarkim, kai į tave žvelgia dvi spindinčios akys, kurių vyzdžiai - tarsi juodi perlai, kurių juodyje gali įžvelgti begalybę, laiko ir amžinybės sankirtą - tokią akimirką klaidos tampa nesvarbios. Susitikimas, tikėjimas šiuo prieš tave esančiu asmeniu priverčia pamiršti, nebesirūpinti tuo, kas buvo. Mąstydami mes mąstome praeitį, o veiksmas reikalauja žvilgio į ateitį. Tikėjimas ir noras būti čia ir ateityje, noras buvoti kartu griauna praeities jungą.


Atsiduodamas šiam santykiui žmogus priima buvimą kartu kaip įvykusį pasirinkimą ir nori būti dviese, natūralu tampa glūdinti vienas kito aštrius kampus ir būti šiame santykyje iki mirtis išskirs. Akių susitikimas yra asmenybių susitikimas. Asmuo mato prieš save tik kitą asmenybę, bet nemato jos kaip daiktinio objekto, kaip prieš-išstatyto daikto; jam nerūpi to asmens praeitis, nusidėjimai, nes tai būtų daiktinė prieiga, tik daiktams yra būdinga erdvė ir laikas (istorija), o asmenybė, arba, siela, yra amžinasties kategorija, taipogi pirmas asmuo jaučia begalinį norą apjungti gyvenimus su antruoju asmeniu ir nemato kitos galimybės.

Svarstydami ne santykyje mes savo galvoje patys kuriame sau pabaisas, su kuriomis žaidžiame. Nereikia užsiimti tuščiomis situacijomis, reikia gyventi ir atrasti meilę.