Šv. Nilas Sinajietis: Apie pataikavimą pilvui (apsirijimą)
Šv. Nilas Sinajietis – šv. Jono Auksaburnio mokinys ir gynėjas, garsus Sinajaus vienuolyno asketas. Buvo vedęs, turtingas, turėjo žmoną ir du vaikus, tačiau kartu su žmona nutarė išsiskirti, kad abu gyventų vienuolišką gyvenimą. Be gausybės teologinių kūrinių, yra parašęs knygą apie Epiktetą, graikų filosofą. Pasak „Filokalijos“, mirė būdamas šešiasdešimties. – G. S.
1. Vaisingumo pradas (ἀρχὴ) - šviesa, o darbų (πρακτικῆς) pradas - susivaldymas.
2. Suvaldytame pilve silpsta aistros (πάθη) (1), o susigundžiusiame valgiais gausėja potraukiai (ἡδονάς).
3. Pagonių (ἐθνῶν) pradas - Amalekas, aistrų pradas - pataikavimas pilvui.
4. Medžiaga (ὕλη) ugniai - malkos, medžiaga pilvui - valgiai.
5. Kaip malkų daugybė dega didele liepsna, taip gausūs valgiai tvirtina troškimą (ἐπιθυμίαν) (2).
6. Liepsna nyksta išsekus medžiagai, valgių skurdas gesina troškimą.
7. Valgio troškimas pagimdė nepaklusimą, o malonus valgymas išvarė iš rojaus.
8. Brangūs valgiai malonina gerklę, bet maitina ir nenuilstantį troškimų kirminą.
9. Ištuštėjęs pilvas paruošia budėjimui maldoje, pripildytas - skatina miegą.
10. Serginti širdį dvasia (νηφάλιον φρόνημα) (3) randama sausoje mityboje (4), o sotus gyvenimas panardina protą (νοῦν) į tamsybes;
11. Pasninkaujančiojo malda – kylantis viršun erelio jauniklis, o paskanavusiojo malda krinta žemyn, apsunkinta sotumo.
12. Pasninkaujančio protas (νοῦς) – šviesi žvaigždė švariame danguje, o paskanavusiojo protas aptemęs tarsi dangus naktį, kai nematyti mėnulio.
13. Rūkas užstoja saulės spindulius, o tirštas suvalgyto maisto garavimas aptemdo protą.
14. Purvinas veidrodis aiškiai neperduoda atsispindinčio jame vaizdinio bruožų; ir mąstymas (διανοητικὸν), aprūkęs persivalgymu, nepriima Dievo žinojimo (γνῶσιν).
15. Nedirbama žemė gimdo piktžoles; ir pataikaujančiojo pilvui protas apauga gėdingomis išmonėmis.
16. Neįmanoma rasti aromato purve, kaip ir pataikaujančiame pilvui – kvapniai dvelkiančios žiūros (θεωρίας)(5).
17. Pataikaujančio pilvui akis žiūrinėja, kur rasti puotą; akis susivaldžiusio – kur renkas išminčiai.
18. Pataikaujančiojo pilvui siela skaičiuoja kankinių atminimo datas, susivaldžiusiojo siela mėgdžioja jų gyvenimus.
19. Bijantis karų dreba nuo rago gausmo, skelbiančio mūšio pradžią, o pataikaujantis pilvui - išgirdęs apie pasninko pradžią.
20. Pilvui pataikaujantis vienuolis – savo pilvo vergas, po jo rimbu kasdien mokantis duoklę.
21. Skubantis keliautojas greitai pasiekia miestą, o susivaldęs vienuolis – ramią širdies sanklodą.
22. Neskubantis keliautojas nepasiekęs miesto miega laukuose, po dangumi; ir
vienuolis, pataikaujantis pilvui, nepasiekia beaistrybės namų (οἶκον ἀπαθείας)(6).
23. Kaip rūkstantys smilkalai prisotina malonaus kvapo orą, taip susivaldžiusiojo malda džiugina Dievo uoslę.
24. Jei pasiduosi troškimui pasotinti pilvą, tai nenumaldysi savo pasitenkinimo meilės; nes apsirijimas yra ugnis, reikalaujanti degių medžiagų, o sudegus senosioms reikia naujų.
25. Pakankamas saikas pripildo indą, tačiau pilvas net laužiamas nesakys: gana!
26. Pakeltos rankos privertė Amaleką bėgti, o jei pakilsi darbams, įveiksi kūno aistras.
27. Naikink savyje viską, kas teikia gyvybę aistroms ir tvirtai marink savo kūno narius.
28. Kaip miręs priešas nekelia tavyje baimės, taip miręs kūnas nekels sąmyšio tavo sieloje.
29. Nejaučia miręs kūnas ugnies keliamo skausmo, - o susivaldęs - negyvo troškimo skleisto malonumo.
30. Jei įveiksi egiptietį, paslėpk jį smėlyje, t.y. jei įveiksi aistrą, nesotink kūno (arba palaikyk jį tik sausu valgymu); nes kaip per žemės pagirdymą iškyla, kas buvo joje paslėpta, taip per kūno sotinimą skleidžiasi jame aistra.
31. Užgesusi liepsna lengvai vėl įsižiebia įmetus į žarijas sausų šakelių; ir užgesusi aistra atgyja pasotinus pilvą valgiais.
32. Nebūk gailestingas kūnui, kai jis ims skųstis išsekimu ir nemaitink jo jam parankiais valgiais; nes jei jis vėl atgis, tai sukils prieš tave ir pradės su tavimi be jokios santaikos kovoti, kol neįkalins tavo sielos, ir neparduos tavęs vergu svetimavimo aistrai.
33. Skurdžiai maitinamas kūnas - gerai išjodinėtas žirgas, kuris niekada nenumes savo raitelio. Žirgas - kamanų laikomas, nusileidžia ir paklūsta raitelio rankai. Ir kūnas, kaip žirgas, prijaukinimas skurdžiu valgymu ir budėjimu, nesiveržia iš rankų vos kilus kokiam potraukiui, ir nežvengia, kai pagauna jį aistrų proveržis.
---
34. Pasisotinimas maistu maitina potraukius ir prisigėrimas girdo miegą sapnais.
35. Pasitenkinimo malonumas miršta, kai maistas praslenka pro gerklę, tačiau po to kape atgyja troškimai.
36. Žemdirbystės darbai baigiami poilsiu; skirtingi pasitenkinimo būdai baigiasi degimu. Arba kūnišku čia, arba baudžiamuoju - ten.
37. Kas žygdarbiais kūno spalvą priverčia nuvysti, tas kasdieną kūniškai mąsto savo mirtį (tą kūno išsekimas verčia nepaliaujamai mąstyti apie mirtį).
38. Širdies supratingumas (φρόνησις) (7) tenustato susilaikymo ribą pagal kūno būklę, kad, kai išseks kūnas, netektų kentėti ir jai pačiai.
39. Kūnas tegu tenkinasi prigimtiniais poreikiais.
40. Kūniški tavo žygdarbiai tegu įgauna dorovinį pavidalą, kad išmoktum kentėti širdimi dėl nuodėmių ir gailėtis siela.
41. Gašlumo motina - pataikavimas pilvui: nes jis gimdo malonumams pataikaujančius troškimus ir daugybę kitų aistrų. Nuo jų, kaip nuo augalo stiebo, auga visos kitos aistros ir greitu laiku išaugus tokiems dideliems medžiams, kaip kad juos pagimdęs, išsišakoja į ydas, siekiančias dangų. Taip godumas, pyktis, nusiminimas yra pagimdyti ir išaugę iš pataikavimo pilvui. Pataikautojui pilvui visų pirma reikalingi pinigai, kad patenkintų visada liepsnojantį savo raitelį, nors jis niekada nepasitenkina; tada trukdantiems įgyti pinigų imamas jausti pyktis; o kai pyktis tampa bejėgiu, tada būtinai seka nusiminimas.
42. Pataikavimui pilvui labiausiai giminingas gašlumas. Pati gamta, norėdama parodyti šių aistrų giminingumą, sueities įnagiui paskyrė vietą po pilvu. Todėl, jeigu silpsta ši aistra (troškimas), tai silpsta nuo nuskurdimo to, kas aukščiau - t.y. pilvo; ir jeigu stiprėja ir pradeda veikti, tai iš ten jai suteikiama jėga. Tačiau ne tik šiai aistrai maitintojas ir skatintojas yra pataikavimas pilvui; jis sunaikina žmoguje visa, kas gera. Kai ji ima viršų, paprastai krenta ir susivaldymas, skaistumas, drąsa, kantrybė ir visos kitos dorybės.
43. Geriausia likti poreikio ribose ir stengtis visomis jėgomis jų neperžengt. Jeigu koks nors troškimas pertemps į gyvenimo malonumų pusę, tai jau joks žodis nebus pajėgus sustabdyti veržimąsi pirmyn (šia linkme). Nes tam, kas virš poreikio, nėra ribų; ir nenumaldomas rūpestis bei begalinė tuštybė be saiko didina vargą (tenkinant jas), ir maitina troškimą, kaip liepsna yra maitinama primetant malkų.
Ištrauka iš kūrinio „Apie aštuonias blogio dvasias“. „Philokalia“, 2 tomas.
Vert., paaišk. ir koment. - Gintaras Sungaila.
PAAIŠKINIMAI
(1) πάθος - graikų kalboje reiškia tiek aistrą, tiek kančią.
(2) ἐπιθυμίαν – gali būti turima omenyje aistringoji/trokštančioji sielos dalis
(3) νηφάλιον φρόνημα –
1) Fronema (pažodžiui „protas“, „dvasia“) - tam tikra dvasios būklė, įgyjama per teisingą tikrojo tikėjimo (ortodoksijos) praktiką (ortopraksiją). Fronemos įgyjimas yra pirmoji dievėjimo (teozės) sąlyga;
2) Nepsis (pažodžiui „sargyba“, „budėjimas“, „blaivumas“) - savo širdies sargyba, stebėjimas įeinančių ir išeinančių minčių ir polinkių.
Išsireiškime „nefalion fronema“ turima omenyje fronema širdies sargybos atžvilgiu.
(4) ξηροτάτῃ διαίτῃ - nuoroda į kserofagiją (ξηροφαγία, ξηρός - sausas, φαγεῖν - maistas) - tam tikras Rytų krikščionių pasninko režimas. Kserofagija reiškia maitinimąsi vien termiškai neapdorotu maistu, t.y. duona, vandeniu, druska, daržovėmis, vaisiais, riešutais ir kt.
(5) θεωρία (theoria) - žiūra, Aukščiausiosios Tiesos - Dievo - kontempliacija, per kurią įgyjamas žinojimas apie Dievą - gnosis. Dievas yra aukščiau bet kokio žmogiškojo žinojimo, todėl negali būti pasiektas vien proto ieškojimais (dianoia arba phronesis), o savo malone atsiveria tiems, kurie jo ieško. Phronema padeda atskirti tikrą žinojimą (gnosis) nuo netikro, tačiau teisingas tikrojo tikėjimo praktikavimas neužtikrina žinojimo apie Dievą, jį užtikrina tik malonė.
(6) απάθεια - beaistriškumas - aukščiausia krikščionių asketo būsena žemėje, kai dėl jame esančios malonės jis nebejaučia jokių aistrų ir jokių kančių.
(7) φρόνησις (protingumas, supratingumas, lot. prudentia) - praktinė išmintis, gebėjimas išmintingai įvertinti aplinkybes.
KOMENTARAS
Šį iškilaus asketo šv. Nilo Sinajiečio kūrinį pasauliečiams ko gero derėtų pradėti skaityti nuo 38 sentencijos: „širdies supratingumas tenustato susilaikymo ribą pagal kūno būklę, kad, kai išseks kūnas, netektų kentėti ir jai pačiai“. Veikalas akivaizdžiai adresuotas vienuoliams, parašytas stoikų „citatų knygeles“ primanančia forma, skirta pastoviam pamokymų kartojimui ir meditavimui. Mums, stovintiems tik Sinajaus kalno papėdėje, o ne bendraujantiems su Dievu ant jo, tokias ištaras skaityti prasmingiau ne dėl noro jas stačiai pritaikyti savo gyvenime, o įžvelgti tam tikras jų dvasines gaires.
Šventasis Apaštalas Paulius rašo: „kas stoja į rungtynes, negaus vainiko, jei nebus grūmęsis pagal taisykles“ (2 Tim 2,5). Būtent tokių dvasinio gyvenimo taisyklių turime paisyti pasirinkdami savo pasninko griežtumą. Negalime pradėti lenktynių nuo trasos vidurio, tačiau šv. Nilas mums nurodo tam tikras judėjimo trajektorijas, kuriomis vyksta bėgimas.
Pirmasis toks pamokymas yra apie pilvo aistros fundamentalumą, jos grindžiančiąją svarbą kitų aistrų atžvilgiu. „Aistrų pradas - pataikavimas pilvui“ (3 sent.), o „medžiaga pilvui“, kuria palaikomas aistros „degimas“, yra valgiai (4). Norėdami užsidirbti turto Dangaus Karalystėje, turime žinoti, jog visų „darbų pradas – susivaldymas“. Taigi, neradus gesintuvo, kuriuo galėtume sustabdyti pilvo potraukių ugnį, kentėsime karštį ir čia, žemėje, ir gal net po mirties (36), nes net nesugebėsime pradėti darbuotis savo sielos išgelbėjimo labui.
Tolimesnėse sentencijose gyliau išrodoma pilvo aistros svarba. Prisotintas pilvas trukdo melstis, panardina protą į tamsybes, traukia į miegą, daro žmogų nedarbingą. Negalėdamas būti budrus, žmogus nesergi savo širdies, neįgyja tinkamos sąmonės ir visiškai nusigręžia nuo Dievo, netenka bet kokios proto žiūros. Pasninkas ir tinkama mityba aštrina mūsų pojūčius ir padeda susitelkti tiek maldai, tiek protinei veiklai.
Pilvo aistra, kaip ir bet kuri aistra, yra tuo pačiu ir kančia (pats graikiškas žodis turi abi šias reikšmes), nes ji pavergia žmogų. Aistros neįmanoma patenkinti: gali tenkinti kiek nori, bet kaip ugnis, į kurią metama vis daugiau malkų, ji vis labiau degs. Kaip Izraelis buvo vergijoje Egipto žemėje, taip žmogus yra vergas aistrų karalystėje, kurioms kasdien moka duoklę. Pabėgimas iš Egipto šv. Nilo tekste naudojamas kaip mūsų pačių išsivadavimo iš aistrų vergijos provaizdis, kaip žydai bėgo nuo egiptiečių į Izraelį, taip krikščionys bėga nuo aistrų į Dangaus Karalystę.
Šv. Nilas taip pat pasakoja, kaip kitos aistros yra iš pagrindų suaugusios su pilvo aistra. Persisotinęs, persivalgęs žmogus lengviau jaučia seksualinę aistrą, darosi tingesnis, o poreikių netenkinimas kelia susierzinimą ir pyktį. Vien pokyčiai mityboje gali padėti mums išvengti svetimavimo aistros kančių – šią iš gyvenimo išmoktą Asketo tiesą patvirtina ir šiuolaikinės biologijos mokslo žinios.
Iš to seka vienintelė išvada – užgesinti aistras galima tik pakirtus patį židinį, nebeduodant joms kuro. Tam šv. Nilas siūlo nesibodėti ir iš esmės tramdyti savo kūną, net jei kūno reakciją į tramdymą mus gąsdintų. Šio tramdymo tikslas – atrasti prigimtinius, būtinuosius kūno poreikius ir atseikėti savo mitybai tik tiek, kiek reikia. Visa kita tarnauja kaip kuras troškimams.
Įspūdinga, kokią mitybos reikšmę mūsų dvasiniam gyvenimui atskleidžia šie pamokymai. Ne veltui krikščionių gyvenime nuo Apaštalų laikų itin svarbią vietą užima pasninkas. Tačiau, ko gero, sunkiausia yra atrasti savyje tą nuolankumą, tą „širdies supratingumą“, kad atpažintume tikrus savo kūno poreikius ir laikytumėmės Viešpaties žodžių: „kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai“ (Mt 6,16).
2) Nepsis (pažodžiui „sargyba“, „budėjimas“, „blaivumas“) - savo širdies sargyba, stebėjimas įeinančių ir išeinančių minčių ir polinkių.
Išsireiškime „nefalion fronema“ turima omenyje fronema širdies sargybos atžvilgiu.
(4) ξηροτάτῃ διαίτῃ - nuoroda į kserofagiją (ξηροφαγία, ξηρός - sausas, φαγεῖν - maistas) - tam tikras Rytų krikščionių pasninko režimas. Kserofagija reiškia maitinimąsi vien termiškai neapdorotu maistu, t.y. duona, vandeniu, druska, daržovėmis, vaisiais, riešutais ir kt.
(5) θεωρία (theoria) - žiūra, Aukščiausiosios Tiesos - Dievo - kontempliacija, per kurią įgyjamas žinojimas apie Dievą - gnosis. Dievas yra aukščiau bet kokio žmogiškojo žinojimo, todėl negali būti pasiektas vien proto ieškojimais (dianoia arba phronesis), o savo malone atsiveria tiems, kurie jo ieško. Phronema padeda atskirti tikrą žinojimą (gnosis) nuo netikro, tačiau teisingas tikrojo tikėjimo praktikavimas neužtikrina žinojimo apie Dievą, jį užtikrina tik malonė.
(6) απάθεια - beaistriškumas - aukščiausia krikščionių asketo būsena žemėje, kai dėl jame esančios malonės jis nebejaučia jokių aistrų ir jokių kančių.
(7) φρόνησις (protingumas, supratingumas, lot. prudentia) - praktinė išmintis, gebėjimas išmintingai įvertinti aplinkybes.
KOMENTARAS
Šį iškilaus asketo šv. Nilo Sinajiečio kūrinį pasauliečiams ko gero derėtų pradėti skaityti nuo 38 sentencijos: „širdies supratingumas tenustato susilaikymo ribą pagal kūno būklę, kad, kai išseks kūnas, netektų kentėti ir jai pačiai“. Veikalas akivaizdžiai adresuotas vienuoliams, parašytas stoikų „citatų knygeles“ primanančia forma, skirta pastoviam pamokymų kartojimui ir meditavimui. Mums, stovintiems tik Sinajaus kalno papėdėje, o ne bendraujantiems su Dievu ant jo, tokias ištaras skaityti prasmingiau ne dėl noro jas stačiai pritaikyti savo gyvenime, o įžvelgti tam tikras jų dvasines gaires.
Šventasis Apaštalas Paulius rašo: „kas stoja į rungtynes, negaus vainiko, jei nebus grūmęsis pagal taisykles“ (2 Tim 2,5). Būtent tokių dvasinio gyvenimo taisyklių turime paisyti pasirinkdami savo pasninko griežtumą. Negalime pradėti lenktynių nuo trasos vidurio, tačiau šv. Nilas mums nurodo tam tikras judėjimo trajektorijas, kuriomis vyksta bėgimas.
Pirmasis toks pamokymas yra apie pilvo aistros fundamentalumą, jos grindžiančiąją svarbą kitų aistrų atžvilgiu. „Aistrų pradas - pataikavimas pilvui“ (3 sent.), o „medžiaga pilvui“, kuria palaikomas aistros „degimas“, yra valgiai (4). Norėdami užsidirbti turto Dangaus Karalystėje, turime žinoti, jog visų „darbų pradas – susivaldymas“. Taigi, neradus gesintuvo, kuriuo galėtume sustabdyti pilvo potraukių ugnį, kentėsime karštį ir čia, žemėje, ir gal net po mirties (36), nes net nesugebėsime pradėti darbuotis savo sielos išgelbėjimo labui.
Tolimesnėse sentencijose gyliau išrodoma pilvo aistros svarba. Prisotintas pilvas trukdo melstis, panardina protą į tamsybes, traukia į miegą, daro žmogų nedarbingą. Negalėdamas būti budrus, žmogus nesergi savo širdies, neįgyja tinkamos sąmonės ir visiškai nusigręžia nuo Dievo, netenka bet kokios proto žiūros. Pasninkas ir tinkama mityba aštrina mūsų pojūčius ir padeda susitelkti tiek maldai, tiek protinei veiklai.
Pilvo aistra, kaip ir bet kuri aistra, yra tuo pačiu ir kančia (pats graikiškas žodis turi abi šias reikšmes), nes ji pavergia žmogų. Aistros neįmanoma patenkinti: gali tenkinti kiek nori, bet kaip ugnis, į kurią metama vis daugiau malkų, ji vis labiau degs. Kaip Izraelis buvo vergijoje Egipto žemėje, taip žmogus yra vergas aistrų karalystėje, kurioms kasdien moka duoklę. Pabėgimas iš Egipto šv. Nilo tekste naudojamas kaip mūsų pačių išsivadavimo iš aistrų vergijos provaizdis, kaip žydai bėgo nuo egiptiečių į Izraelį, taip krikščionys bėga nuo aistrų į Dangaus Karalystę.
Šv. Nilas taip pat pasakoja, kaip kitos aistros yra iš pagrindų suaugusios su pilvo aistra. Persisotinęs, persivalgęs žmogus lengviau jaučia seksualinę aistrą, darosi tingesnis, o poreikių netenkinimas kelia susierzinimą ir pyktį. Vien pokyčiai mityboje gali padėti mums išvengti svetimavimo aistros kančių – šią iš gyvenimo išmoktą Asketo tiesą patvirtina ir šiuolaikinės biologijos mokslo žinios.
Iš to seka vienintelė išvada – užgesinti aistras galima tik pakirtus patį židinį, nebeduodant joms kuro. Tam šv. Nilas siūlo nesibodėti ir iš esmės tramdyti savo kūną, net jei kūno reakciją į tramdymą mus gąsdintų. Šio tramdymo tikslas – atrasti prigimtinius, būtinuosius kūno poreikius ir atseikėti savo mitybai tik tiek, kiek reikia. Visa kita tarnauja kaip kuras troškimams.
Įspūdinga, kokią mitybos reikšmę mūsų dvasiniam gyvenimui atskleidžia šie pamokymai. Ne veltui krikščionių gyvenime nuo Apaštalų laikų itin svarbią vietą užima pasninkas. Tačiau, ko gero, sunkiausia yra atrasti savyje tą nuolankumą, tą „širdies supratingumą“, kad atpažintume tikrus savo kūno poreikius ir laikytumėmės Viešpaties žodžių: „kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai“ (Mt 6,16).
